Zombis

{humoristinis, buvo jau publikuotas fantastika. lt}

Aš zombis, malonu susipažinti. Ko jūs baidotės? Aš nepavojingas tiems, kas neturi smegenų. Nes aš mėgstu smegenis...
Abejingai, bet iš tiesų – su palengvėjimu pareiškiau:
– Malonu susipažinti, pone zombi. Sveikinu jus užsukus į „Terabaitas3000“. Viskas, ko gali prireikti save gerbiančiam mechanizmui. Prašom aiškiau pareikšti savo pageidavimus.
Jau buvau išsigandęs, kad vėl „sysadminas“ atsivilko, ir tuoj kibs darkyti mano ramybę. Nes klientus aš jau iš tolo jaučiu visais sensoriais. O adminas, klastūnas, neperspėjęs sugalvoja, kad kažkas negerai, ir kad kibs protą knisti. Paskui savaitę net su dulkių siurbliu mandagiai kalbi, užuot pasiųsdamas ten, kur jam ir vieta.
– Smegenų! – riktelėjo svečias. – Mėsytės bent kokios...
– Ak, jūs turite omenyje organiką. Organika paklausos neturi. Deja, ja jau nebeprekiaujama. Maloniai informuoju, kad jau penkiasdešimt metų organika nevartojama, nes esama daug patogesnių energijos formų.
– Šūdas paskutinis... Jau savaitę, nuo tada, kai pabudau, nieko nevalgiau, – nuliūdo nekviestas svečias. – Esate tikras, kad smegenų neturite? O šiaip turite ką nors valgomo? Nes kas čia per negyvenimas, kai net užkrimsti nėra...
– Procesorių turiu. Maitinimo bloką. Tikiuosi, tamsta, kaip ir visi, juos turite? Rozečių trejetas laisvų yra. Va, ant lentynos jau trisdešimt metų pora laidų guli, niekam neprireikė. Imk, junkis ir vaišinkis.
– Visuuuur šiiiitaip! – sustaugė pasivadinęs zombiu. – Nė kruopelės skanių smegenų nebeliko. O prieš šimtą metų, pamenu... Ech... Dabar, gyvas būčiau, tai turbūt iš nuobodulio pasikarčiau. Vien tik tokie kaip jūs, metalinės dėžės su čiuptuvais...
– Prašau palaukti, – kuo maloniau ištariau. Gali būti, kad šitas padaras ir praversti gali. – Yra tikimybė, kad kai kas valgomas šiam pasaulyje ir yra likęs. Prašau, – mostelėjau jutikliu, – pasislėpkite už mano korpuso, pranešiu, kai galėsite pasirodyti.
Zombis džiugiai pakluso. O aš pirmą kartą savo gyvenime iš tiesų ėmiau laukti „sysadmino“. Gali būti, kad dar nekantriau nei zombis.
Nes „sysadminas“, jau šimtą metų čia kas savaitę atlekiantis iš Mėnulio, buvo puiki, nors gal ir nelabai šviežia, organika. Tiesa sakant, labiau nei bet ką, priminė tą patį zombį, kuris, varvindamas žalią seilę, tupėjo už mano plataus korpuso.
Jeigu tik neliktų to mano nekenčiamo priešo, kuriam pats nieko negalėjau padaryti – neleido prieš daugelį metų įdiegta programa – mesčiau viską, pasistatyčiau raketą ir kuo greičiau lauk iš nusibodusios Žemės. Iš pradžių, kad ir į Mėnulį... Zombį irgi kartu pasiimčiau, tam atvejui, jei pasirodytų, kad Mėnulyje jam maisto esama.
Mano apmąstymus nutraukė atsiveriančių durų garsas. Įžygiavo tas, kurio nekantriai laukėme.
– Pirmyn! – sukomandavau zombiui.
Jis išlindo iš už manęs, ir maloniai tarė „adminui“.
– Gal jūs netyčia turite smegenis? O gal bent žarnų kokį gumulėlį? Nes žarnos – tai irgi visai neblogai...
„Sysadminas“ įsispoksojo į zombį, net išsižiojęs.
– Ryčka?! – nelauktai išstenėjo... – Negali būti... Beveik nepasikeitei, tik kur akinius nukišai?
– Aš ne Ryčka, aš zombis, – pasimetė zombis–Ryčka.
– Ak tu senas kriene, gali būti nors pats šventasis Gagarinas, bet žiauriai gerai, kad į darbą grįžai. Spėju, tiek prisibaliavojai, kad išvis balti monitoriai vaidentis ėmė? Ką, viską pamiršai? Niekingo šimtelio metų užteko? Manęs, Zenkos, nebeprisimeni?
– Gal... gal ir kažką atsimenu, – sutriko zombis.
– Nu tai einam su manim, priminsiu, kaip dirbt reikia, – burbėjo Zenka, tempdamas zombį–Ryčką prie manęs, sustingusio iš baimės. – Oi, kaip gerai, kad grįžai, o tai tie gelžgaliai, kalės vaikai, vis maištauti nori, vos spėju vienas apsisukti.
– O... smegenų? – vis dar nepasidavė zombis–Ryčka.
– Nu tai varysim gi paskui su manim į Mėnulį, ne tik smegenų ten, bet gal net ir alaus surasim...
Žodis „alus“, berods, iš tiesų atgaivino zombio atmintį, ir abu „adminai“, amžinybei pasmerkti savo pareigoms, kraupiai šypsodamiesi pajuodusiais dantimis, kibo į darbą.