Paskutinis puslapis

  Kartais tamsiais vakarais mudu su broliu išeidavome į liepomis pakvipusią alėją. Namų kvapas – sakydavo tėvas, kai žydėjimo metas pasiekdavo apogėjų. Regėdami tik niekaip nesutemstantį dangų, jausdami tėvo žvilgsnį pro langą mudu žengdavome į priekį.
- Kur trauksime šįvakar? – paklausdavo brolis, mąsliai žvelgdamas į tolį.
  Abu žinodavome, kad kelias vienas – alėja iki pat pagrindinio vieškelio, tada reikėdavo gręžtis atgal, susisagstyti švarkus iki pat pasmakrės, rankomis susikibti dar tvirčiau ir žengti prieš vėją. Keistas būdavo toks pasivaikščiojimas – kas kartą išėję norėdavome nebegrįžti, pabėgti nuo tų plaučius spaudžiančių sienų, nuo visko, kas ką nors primena, tačiau pasivaikščiojimai pabėgimu niekuomet netapdavo. Puskilometris ir mes pasiekdavome baltais apvaliais akmenėliais padengtą kiemą. Pasivaikščiojimas būdavo baigtas. Akys verkdavo be perstojo, lūpų kampučiuose krešėdavo kraujas. Abu buvome silpno kūno ir valios. Plonos odos.
  - Žvarbus vėjelis, - tarsteldavo tėvas, nugarą atgręžęs į laukujes duris. Prieškambaryje jis  plėšydavo kalendoriaus lapelius.
  Vienas po kito ant dulkėtų grindų krisdavo maži pageltę popieriniai lakšteliai. Plėšymas tęsdavosi tol, kol tėvas pasiekdavo viešnagės pradžios dieną. Dažniausiai tai būdavo liepos 22 diena. Tuomet mudu su broliu baigdavome dar vienerius mokslo metus, palikdavome savo vyrus ir moteris, spjaudavome į visus pasiūlymus ir perspektyvas, sėsdavome į traukinį ir keliaudavome namo. Pakeliui neregėdavome nei saulėlydžių, nei peizažų, nei pusnuogių venerų su grėbliais tarp šieno kupetų. Mudu pramiegodavome visą kelionę, sapne jau uosdami liepas, regėdami geltonus jų žiedus. Ir bites. Kamanes. Tėvą.
  Tėvas atvažiuodavo mūsų pasitikti. Toks pat žilas, šlubčiojantis, pilnas įpročių ir paslapčių. Vis gręžiodavosi atgal, norėdamas įsitikinti, ar mudu su broliu vis dar  tebesėdime ant galinės automobilio sėdynės, ar iš tiesų jau liepa ir mudu būsime su juo visą geltoną vasarą.
- Vakar bandžiau skaičiuoti bites, - ką nors panašaus burbtelėdavo tėvas, norėdamas įsiterpti į tylą.
- Kiek jų? - ko nors panašaus paklausdavo brolis.
- Nebaigiau. Galėsime baigti kartu. Sustojau ties 22.
  Aš šypsodavausi. Tylėdavau ir stebėdavau nepaprastus savo vyrų panašumus. Žaliose akyse mirgėdavo liepų šakos, oda kvepėdavo medumi.
  Kol mudviejų su broliu nebūdavo namuose, tėvas egzistuodavo tik savo kambaryje, kartais nuslinkdavo iki buvusio motinos kambario, kuriame po jos išėjimo mes laikėme knygas. Biblioteka – būtų buvęs perskambus pavadinimas, nes ten, neišvaizdžiose, paskubomis sukaltose lentynose, dūlėdavo senos, palikimuose užrašytos ir perduotos knygos, nebereikalingi dokumentai ir nuotraukos. Kai įžengdavome į namus, prieš šviesą galėdavome pamatyti tėvo judėjimo paliktas šliūžes dulkių sluoksnyje, nusidriekusias tarp tų dviejų kambarių.
- Ką spėjai perskaityti?
- O, vis tas pačias, kartą jau perskaitytas. Aš vis stebiuosi, kad pamiršau visų tų knygų pabaigas. Atsimenu veikėjus, jų patirtas dramas, atsimenu miestų pavadinimus, tačiau kuo viskas baigėsi – niekaip.
  Brolis nemėgdavo nostalgiškų kalbų. Jis tėvui kartodavo kasmetinius pamokymus dėl tvarkos ir asmens higienos, taip gindamasis nuo minčių, jog visus metus šitas žilas seniokas prakiūtodavo vienas, skaitydamas tai, ką jau yra skaitęs, vis grįždamas ten, kur jau yra buvęs, tik niekaip negalėdamas prisiminti, kuo viskas baigėsi.
  Dar tos pačios dienos pavakarę į tėvo namus iš miestelio ateidavo kelios moterys, apsiginklavusios kibirais, mazgotėmis, laikraščių gniutulais, soda ir druska. Mes kibdavome į darbą ir valydavome visus namų kampus, tol, kol saulė, nespėjusi nusileisti už rausvų horizontų, netrukus vėl turėdavo patekėti. Kai gulėdavome verandoje ištiesusios pavargusias kojas ir paraudusias rankas, brolis išeidavo į kiemą, pasistatydavo metalines kopėtėles šalia mažosios liepos ir nuskynęs kelis žiedynus paskubomis grįždavo į virtuvę. Jis ruošdavo arbatą, skirtą mums. Brolis man atrodydavo be galo tvirtas, kuomet judėdavo po ankštą namų virtuvėlę. Jis nuolat bambėdavo, kad tėvas net ir čia nepalaiko jokios tvarkos, kad viskas sudėta taip nepatogiai ir taip neapgalvotai. Taip brolis gindavosi nuo susižavėjimo ir dėkingumo kupinų žvilgsnių. Miestelio moterėlės, kaip ir aš, negirdėdavo to dirbtinio rūstaus balso, matydavo tik pečius – plačius, raumeningus, pilnus jėgos ir taip trokštamo švelnumo.
  Tėvas nubusdavo iš karto, kai tik mudu su broliu išeidavome į sodą. Matyt, išgirsdavo balsus po savo langu ir nebenugulėdamas ramiai lovoje, kupinas smalsumo pats sprukdavo laukan. Atsisėsdavo greta, žiūrėdavo į žvilgančius, švara kvepiančius namų langus. Tai būdavo ženklas, kad mes grįžome namo ir būsime su juo visą vasarą.

***
  Pernai liepos 22 diena, regis, pamiršo ateiti. Buvo visos dvidešimt kažkelintosios, bet antrosios – ne. Mudu su broliu baigėme paskutiniuosius mokslo metus, iš karto gavome daug viliojančių pasiūlymų, davėme daug tvirtų ir nesulaužomų pažadų. Mes negalėjome palikti savo vyrų ir žmonų. Atsitokėjome tik spalį, kuomet brolis gavo laišką... Nuo tėvo. Ten buvo tik vienas kalendoriaus lapelis, su liepos 22 diena. Kitos dienos rytą, palikę viską laukime, mes traukiniu važiavome namo. Matėme saulėlydį, dailius peizažus ir apsimuturiavusias veneras su kauptukais tarpvagiuose. Sutelkę jėgas bandėme užuosti liepų kvapą, kuris turėtų mums priminti namus, bites, kamanes ir tėvą. 
  Stotyje niekas nepasitiko. Taksistas nesigręžiojo atgal. Paprašėme jo sustoti ten, kur nuo vieškelio prasideda liepomis iš abiejų pusių įrėmintas kelias. Susisagstėme švarkus iki pat viršaus, susikibome tvirtai rankomis ir žengėme prieš rudeninį vėją. Nuo medžių tyliai šiugždėdami krito liepų riešutėliai. Akys nebesruvo ašaromis, kaip anksčiau, lūpų kampučiuose nebekrešėjo kraujas. Prie baltais apvaliais akmenėliais išpilto kiemo artinosi du storaodžiai.
  Laukujės durys buvo užrakintos, dulkėmis ir purvu aplipusiuose languose nedegė nei vienas žiburys. Kai brolis kelis kartus pabeldė į duris, išgirdome žingsnius. Tėvas pajudėjo iš savo kambario, lėtai artinosi durų link, suko raktą ir vėrė duris – visa tai jau regėjome vaizduotėse. Tik tikrovėje buvo kitaip. Tyla šliaužiojo po namus. Niekas neketino atverti durų. Paėmę atsarginį raktą, kruopščiai brolio paslėptą po laiptų akmeniu, mes įėjome vidun. Grindys buvo nusėtos rudais liepų riešutėliais ir lapeliais, tėvo kambaryje visi langai plačiai atverti, nešvarius patalus ir atverstas knygas kedeno vėjas. Tėvą radome motinos kambaryje, susisupusį į senas vatines antklodes. Jis nematė mūsų, akis buvo įbedęs į ratu aplink save sudėtas knygas. Jis skaitė paskutinius tų knygų puslapius, akimis bėgiodamas nuo vienos knygos prie kitos, versdamas priešpaskutinį, paskui paskutinį lapą. Brolis pasidavė pirmas:
- Tėve, ką čia darai?
- Paskutiniai puslapiai, kuriuose nėra aprašytų pabaigų. Viskas baigiasi anksčiau, ne paskutiniajame. Juose jau nieko nėra parašyta, tik kažkas, kas užima vietą, kas nebekeičia supratimo. Istorija būna pasibaigusi anksčiau. Visur tik lėkšti, išsikvėpę apibendrinimai. Štai kodėl aš jų neatsimenu.
  Nusimetęs visas antklodes tėvas pabandė atsistoti, tačiau riktelėjęs vėl atsisėdo. Jo kojos buvo sustingusios. Iš pradžių manėme, kad tai tik užtirpimas dėl ilgo ir nepatogaus sėdėjimo, tačiau valandą masažavus kojas, tėvas vis tiek negalėjo jų pajudinti.
- Mano istorija, regis, irgi jau baigėsi anksčiau. Maždaug apie liepos 22 dieną, tik judu nespėjote jos pamatyti, bet nieko tokio, nieko svarbaus nepraleidote, paskutinis puslapis juk vis tiek nieko vertas, - ramiu balsu ištarė tėvas.
  Bet tai nebuvo jo pabaiga. Tik tyla, kai suglaudžiame abi viršelio puses, laikome knygą tvirtai prispaustą prie kelių ir nebyliai atsisveikiname su tais, kurie liko anapus... Puslapiuose.