Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šviesa jau senokai nebekliudydavo ramiai sau miegoti, svarbiausia, kad ji neleisdavo šlykščiom blakutėm siurbti mano kraujo. Atplėšęs tingius vokus nuo akių, stebėjau elektros lemputę, kuri skaudžiai akino. Nesuprantamu būdu pro neuždangstytą tapetais lango plyšį į kambarėlio vidų buvo įsimetęs vidurvasariškas saulės spindulys. Tik va tas vidurvasariškumas buvo jau labai statistinis: vasara čia nei kiek nekvepėjo, bent jau tokia, prie kokios aš buvau pratęs. Įsisiūbavęs miesto ugniagesių bei policijos mašinų sirenų maršas skelbė artėjantį vidurdienį.

Supratęs, jog tingus drybsojimas ir kažkokio elektriko šedevro stebėjimas nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek galėtų, lėtai pakilau ir išslinkau į priplėkusią ir tvankią laiptinę. Šaunu, kad mūsų kambarėly yra dar ir kitas žemiškas stebuklas – kondicionierius, suteikiantis laimės pasimėgauti vėsa. Taip paskendęs mintyse apie technologijų pažangą ir pasiekiau gamtinių reikalų atlikimo punktą, kuriame amerikietiškom svajonėm nei iš tolo nedvelkė. Nusišlapinęs pasijutau žvalesnis ir energingesnis.. Keletą akimirkų. Turbūt kokį aštuoniasdešimt penktąjį kartą perskaičiau užrašą „i‘m tired to look at your mothers ugly face“ ant durų ir grįžau į savo apartamentus, kur nubudęs kambariokas jau virė vandenį kavai. Persimetinėdamas nereikšmingomis frazėmis (tikriausiai tai buvo rytinis draugelių etiketinis pokalbis), papuošiau dar stingdomą malonaus tingulio kūną darbine skranda – šortais ir marškinėliais, čiupau cigarečių pakelį ir išsliuogiau atgal į laiptinę. Išsikabarojęs pro ankštą laiptinės langą, įsitaisiau ant gaisrinių laiptų ir patenkintas užsitraukiau kvapnaus nuodo.

Bepupsėdamas, stebėjau aplinką ir tikriausiai apie kažką svaičiojau. Staiga iš kažkurios betono džiunglių vietos atskridęs balandis, ore nerimastingai apsuko pora ratų ir nutūpė ant kaimyno iš apačios palangės. Perkreipęs savo gležną kaklelį, įsistebeilijo savo kvailoka oranžine akimi, tarsi klausdamas, ar neketinu jam padaryti ką nors bloga. Supratęs, jog neketinu, liuoktelėjo pro pravertą langą vidun. Kartais sumaišęs adresus, balandis užsukdavo ir pas mus. Pažvelgiau į kažkokia drumsta skraiste aptrauktą vis dėl to mėlyną dangų, tolumoje paramstytą dangoraižiais, ir godžiai įtraukiau baigenčios smilkti cigaretės paskutinius syvus.

Grįžau į kambarėlį, kur kaip tik tuo metu draugas vykdė savo organizmo užpildymo vandeniu procedūrą – prisipumpdavo vandens kiek telpa. Puslitris vandens gatvėje kainavo pusantro dolerio, turistams – du. Nemaniau, kad verta taip kankint save. Turėjom tų dolerių. Kambariokas galvojo kitaip. Žodžiu, visos rytinės ruošos buvo nuveiktos, tad nebeliko nieko kito, kaip tik judėti link Endžio garažo. Kas tas Endis? Vėliau pristatysiu.

Nunarinęs galvą, vilkausi laiptine ir stebėjau juodai baltus šachmatiškus grindų raštus, kartas nuo karto paįvairintus pritrėkštais didžiuliais tarakonais. Esu girdėjęs, kad pastarieji yra labai geras, aukštos kokybės, turtingas amino rūgštimis maisto produktas. Pagaliau nusileidę stačiais laiptais ir pravėrę laiptinės duris, išnėrėm į riaumojančią ir gyvą gatvę. Ant namo laiptų sėdėjo keletas kaimynėlių ir gurkšnojo kavą iš plastikinių puodelių. Vienas iš tų žmogėnų buvo nusmurgęs žilas amerikietis (o gal net visas niujorkietis), kuris visada į mus paniekinamai dėbčiodavo. Mes jam buvom nelaukti atvykėliai iš Rytų Europos, antrarūšiai, sunkiai sugebantys suregzt rišlų sakinį angliškai, nelegalūs imigrantai, bet kokiais būdais siekiantys užsikalt žalio pinigėlio, žodžiu, didelė jo tautos bėda. Tokiais momentais, kai susidurdavo mūsų žvilgsniai, stengdavausi mąstyti apie indėnus, kurie, mano manymu, vieninteliai čia nusipelno būti laikomi tikrais amerikiečiais. Ir nėr ko jam taip pūstis.

Judėjom devintąja aveniu kažkur link penkiasdešimt antrosios gatvės, kur ketinome pasukti į vakarinę Manheteno dalį. Lipni drėgna šiluma jau buvo pradėjusi nemaloniai dirginti kūną. Betoninės šalikelių plokštės jau buvo nuplautos, o gatvėje vis dar telkšojo nespėjusios išgaruoti drumzlinos žalsvos balos. Šalia dvokiančių juodų atliekų maišų, kurių pernakt nesugebėjo pašalinti šiukšliavežiai, restoranėlio „Film center cafe“ darbuotojai jau buvo išstatę  staliukus savo svečiams ir pertvarėles nuo praeivių. Staliukai buvo išpuošti akinančiai baltomis staltiesėmis, ant kurių puikavosi išblizgintos taurės ir kiti stalo padargai. Kažkokiu nesuprantamu būdu po staltiesėmis snieguolėmis įsimetęs lengvas vėjelis galinėjosi su gravitacijos jėgomis ketindamas gražuoles taures paversti šukėmis.

Yrėmės savo rėžiama vaga, kuri dėl nuolat sutinkamų praeivių niekaip negalėjo būti tiesi. Pasivaikščiojimai gatvėmis dieną man primindavo mano gimto miestuko turgų, kur tarp prekystalių susidarydavo spūstys. Visada nepatikdavo ten lankytis. Miestą jau buvau šiek tiek prisijaukinęs, tad rasių, keistuolių, skurdžių ir turtuolių mišrainė kaip anksčiau nebejaudino. Keistas prisijaukinimas, vykęs mano paties pasikeitimo ir atbukimo sąskaita.

Lūkuriavome devintosios ir penkiasdešimt antrosios gatvių sankryžoje prie šviesoforo, skelbiančio draudžiantį eismą signalą. Stebėjau, kaip pamažėle srūva geltonų taksi automobilių upė. Tik vietoj vandens čiurlenimo ausis kurtino automobilių variklių garsas ir signalai. Šalia šviesoforo jau spėjusio susiburti žmonių būrelio, kur po truputėlį prarasdami kontūrus ir individualumą, tirpome ir mes, ant šalikelės borto prie šiukšlių dėžės drybsojo benamis. Nors žodis „valkata“ čia geriau tiktų. Nustatyti to žmogaus lytį iš pirmo žvilgsnio nebuvo lengva. Vis dėl to tai buvo moteris, išpurtusiu nuo alkoholio veidu, pavandenijusiais paaikiais ir susiaurėjusiomis dėl to akimis. Gal dėl tų plyšių, kur kažkada buvo akys, atrodė rytietiškos kilmės. Visa moteris, nuo plaukų, veido odos, rūbų iki kojų buvo pasidengusi riebiu aliejingu miesto purvu. Rankose laikė baltą plastikinę lėkštę su maisto atliekomis. Neatrodė alkana, valgė tarsi verčiama kažkokios nepaaiškinamos pareigos. Aplinkui buvo pridrabstyta ryžių ir kažkokių salotų, permirkusių padaže, kuris lyg ir bandė skintis kelią link kanalizacijos šulinio, lyg ir gėrėsi į gatvės grindinį.

Visagalis šviesoforas skelbė geltonosios upės tėkmės baigtį ir mūsų būrelis metėsi į kitą gatvės pusę, kur mano nosis buvo pamaloninta įvairiaspalvių rožių skleidžiamais gaiviais kerais. Mažiukas ir apvalokas meksikietis kaip tik lepino tūkstančius žiedų dirbtinio lietaus vonelėmis, kad jiems atsispirti būtų sunkiau nei žaliam popierėliui. Gėlių parduotuvės savininkas, jei taip galima pavadinti žiedų prigrūstą pavėsinę gatvėje, aristokratiškai sunėręs rankas ant krūtinės, stebėjo melsvai pilką televizoriaus monitorių, įtaisytą pavėsinės paluby.

Sunkiausias dienos metas buvo jos pirma pusė, kai mano papilvėj kabanti piniginė dar būdavo tuščia ir kai dar nebūdavo pasiektas Endžio garažas bei nuvalytos nuo dviračių per naktį nusėdusios ant jų sėdynių dulkės. Suprantama, kad nemalonias procedūras stengdavomės atidėti kuo vėlesniam laikui. Kvaila, kai susimąstai, jog jau vien pats laikas iki įžengimo į garažą, nebuvo pats geriausias. Kadangi kinų užkandinę „Go sushi“ jau buvom palikę kažkur prie valkatos, o itališkai paruoštam viščiukui (greičiausiai niujorkietiškam balandžiui) buvo tiesiog per karšta, teliko priešpiečiai parkely šalia beisbolo aikštės. Sugriuvę ant vieno iš suoliukų senų medžių paunksmėj, lėtai ėmėmės savo parduotuvinių priešpiečių – kelių bananų, jogurto bei kolos su saldžiais kepiniais, tikriausiai, iš Lotynų Amerikos. Taip godžiai pumpdamas, nejučia žvilgsnį nukreipiau į kiek tolėliau įsikūrusią benamių juodaodžių kompaniją. Labiausiai negeidžiau sutikt bent vieno juodai gelsvo žvilgsnio, kad nepasijausčiau kaltas dėl savo sotesnės buities. Keletas apsimuturiavusių striukėmis juodukų tingiai leipo ant gretimų suoliukų šalia savo viso turto – vežimėlio iš kokio nors supermarketo, prigrūsto skardinių, tarp kurių galėjai rast ir kompaktinį grotuvą ar ausinuką, dantų šepetėlį, dar gal kokį rankšluostuką.. Kiti gi sėdėjo prie staliuko ir apie kažką garsiai postringavo. Niekaip negalėjau suprast tokių žmogystų. Jei jau turi jėgų rankioti skardines ar kitą šlamštą, tai jau tikrai jų atsiras darbui ir kokiam Mc‘Donalds‘e. Gal čia koks hipiškas laisvės troškimas, maištas prieš amerikietiškas gyvenimo normas.. Gal.. Greičiausiai keliaklupščiavimas afroamerikiečių tinginystės dievui. Taip, aš rasistas. Šioks toks. Čia tik viena iš miesto prisijaukinimo pasekmių.

Visiškai apsalęs nuo priešpietinių gardumynų, jų likučius  pradėjau barstyti šalia suoliuko. Laukiau malonaus man reginio, šiek tiek panašaus į sniego griūtį kalnuose. Netrukus pasirodė keletas balandžių, kurie skubiai ėmė tvarkyti trupinius. Jautė nenumaldomai artėjančią gentainių laviną. Už kelių akimirkų jau darbavosi penki, dešimt, trylika.. Pamečiau skaičių! Visas būrys miesto vištaičių. Užvirė arši kova už pilnesnį gūžį. Lesė nebe balandžiai, o pilkai melsvų sparnų ir plunksnų nerimastingai spurdantis gniužulas. Patenkintas stebėjau, kaip apsukrūs žvirbliai, nugvelbinėja trupinius iš lėtesnių už juos balandžių. Nenumaldomai nykstant laimikiui, blėso ir kovos įkarštis. Teliko keli besigrumenčių paukščių židiniai. Likusieji ėmė ūbauti ir šokti poravimosi šokius ar ramiai sau kedeno plunksnas, kol galų galiausiai pradėjo skirstytis kas sau. Šventė mano akims ir balandžių gūžiams baigėsi.

Jaučiau šiokią tokią simpatiją vakarinei Manheteno daliai už tai, jog čia nebuvo spūsčių gatvėse ir už tai, jog ta dalis glaudė jaukų parkelį prie Hadsono upės, kur kartais leisdavau sau prabangą padrybsoti ant žalut žalutėlės vejos! Negana to, kartais toje pievutėje ganydavosi laukinės žąsys, kurios kažkodėl visiškai nesibaidė žmonių ir pešiodavo žolę visai šalia jų. Kitaip tariant, vieni kitiems visiškai netrukdė. Va kur harmonija tarp gamtos ir žmogaus! Netoli šio rojaus kampelio išprotėjusiame didmiestyje buvo ir Endžio garažas – išnuomotas plotelis po tiltu, ant kurio rioglinosi dvylikta aveniu,  milžiniškoje automobilių saugojimo aikštelėje. Pasilabinę su jos sargu juoduku, nužingsniavom po minėtu tiltu.

Tas Endžio išnuomotas plotelis buvo ypatingas tuom, jog glausdavo ne automobilius, o dviračius.. Tiksliau, triračius – dviratinius taksi ar rikšas. Vėlyvais vakarais ir rytais jų čia būdavo prigrūsta kokių penkiasdešimt. Dienos metu likdavo vargingiausi ar lūženos, kurias atkakliai gaivindavo prasigėręs mechanikas Krisas. Dėl jo neaiškios man tarties tesuprasdavau pusę, ką kalba. Dėl likusios pusės būdavau priverstas pasitelkti savo aktorinius sugebėjimus ir palaimingai kinkuoti galva. Krisas apsimesdavo, kad viskas gerai. Gal net tingėjo gilintis, svarbiausia buvo išsikalbėti. Mažai kas jį išklausydavo.

Tąkart mechaniką radome įprastinėje pozicijoje – prie apversto dviračio nuimtu priekiniu ratu, pajuodusiomis iki alkūnių rankomis. Netrukus iš sandėliuko, sklidino salsos ritmų, pasilabinti išlindo ir pats Endis. Be jo vizitinės kortelės  „Ce passa, amigo? “ buvom pamaloninti ir šilta plačia šypsena, kuri, tikiu, buvo nuoširdi. Manhetene nuoširdumo labai trūko. Jis buvo keičiamas silikoninėmis puikiomis nuotaikomis ir perdėtu draugiškumu. Vien dėl to nuoširdumo ir pietietiško nerūpestingumo Endis buvo pelnęs mano simpatijas ir pasitikėjimą juo. Minėtos savybės nustelbdavo netgi jo įprotį žadėti, o vėliau netesėti. Visgi Endžio lengvabūdiškumas buvo skiestas kažkokia paslaptim – ne kiekvienas vėjavaikis sukuria ir išlaiko savo verslą, kad ir koks menkas jis bebūtų. Kažkada paklaustas apie savo kilmę, sakė, kad gimdytojai, kurie tokiais tapo jau Niujorke, yra iš Kubos ir Puertoriko. Kad Endis marga asmenybė galėjai spręsti iš keistos jo išvaizdos. Galvą kartais padabindavo spalvinga žydiška kepuraite, kuri dengdavo tik viršugalvį. Kai tingėdavo skustis, užželdavo musulmoniška juoda gaji barzdelė. Darbo desanto spalvų švarkas, žymėtas dviem užrašais - anglišku „Andy“ ir tuo pačiu Endžio vardu arabiškai, kėlė dar didesnį susidomėjimą jo religinėm pažiūrom. Negana to, visų be išimties naujokų, pageidaujančių nuomotis jo rikšą, pasiteiraudavo, ar tik jie ne žydai. Nebuvo nusiteikęs prieš juos – tarp Endžio nuomininkų buvo ir žydų. Ir jau niekada nepraleisavo progos arabiškai ar žydiškai pasveikinti  praeivį gatvėje.

Kadangi esu profesionalus tinginys, nuslinkau link savo triračio ir įsidrėbiau ant jo galinės sėdynės. Užvertęs galvą aukštyn, stebėjau gremėzdiškas virpančias nuo eismo tilto konstrukcijas ir leidausi liuliuojamas juo lekiančių automobilių garso. Iš pradžių ausis pasiekdavo tik silpnutėlis šniokštimas, sumišęs su tilto vibracija, sukeliančia žemo dažnio oro virpesius. Netrukus tas šniokštimas, virtęs ūžesiu, atsirisdavo visai arti ir tiesiai virš mano galvos, kai oras, besismelkiantis į mano klausos organus, tiesiog atgydavo ir imdavo plazdėti,  skelbdavo visą savo didybę. Galiausiai, kaip ir dera po kulminacijos, sekdavo atoslūgis – garsų banga nuvilnydavo kažkur tolyn. Automobiliai, nepertraukiamai skriedami pirmyn atgal, sukeldavo vis tą patį gerą efektą. Banguojančio oro jūra, kaip ir kiekviena gamtos stichija, labai nesunkiai privertė pasinerti į malonią hipnozę, kai akimirkai apleidžia visos mintys. Staiga atsitokėjęs, suvokiau, kad draugas garažą jau apleido. Puoliau blizginti savo karietą. Pastarajai įgavus prekinę išvaizdą, įsikinkiau ir patraukiau į gatves uždarbiauti.

Kad Manhetenas kalvota sala, puikiai pajausdavai  užsėdęs ant dviračio. Išsukus iš aikštelės, atsivėrė slegiantis ir ilgas šešiasdešimtosios gatvės „pakilimo takas“. Siekdamas išvengti sekinančios mankštos savo kojoms, pasirinkau aplinkelį, nors kelias ta gatve buvo tiesiausias link Centrinio parko, kur laukė turistų medžioklės pradžia. Prislėgtas darbo pradžios rutinos, plaukiau taisyklingu miesto gatvių tinklu link savo tikslo. Padėtį dar labiau blogino iki skausmo nusibodęs taksi vairuotojų uždavinėjamas vienas ir tas pats klausimas – „kiek užkali? “. Indų, turkų, arabų, juodukų ar dar kokių pietietiško kraujo tipelių, ištisai skaičiuojančių šlamančius, gvardija. Va kas vėžina niujorkiečius ir miesto svečius. Galiausiai buvau išspjautas nuožmios eismo upės ir atsidūriau pietinėse Parko prieigose, visai šalia penkiasdešimt devintosios ir šeštosios gatvių sankryžos.

Visas penkiasdešimt devintosios gatvės ruožas, besiremiantis į pietinį Parko kraštą, buvo nudrėbtas avižomis atsiduodančiu arklių mėšlu. Šalikelėje įsitaisiusi dailių karietaičių, kinkytų šiais gyvūnais, kolona svaidėsi saldžiarūgščio arklių prakaito šuorais, kurie čia tuoj pat užkabindavo ir perdžiūvusios Parko žolės, medžių lapų bei kepinamų cukruje riešutų kvapą. Parkas ir pasivėžinimas karietaitėmis jo takais atrodė neatsiejamai suaugę vienas su kitu. Įspūdinga verslo mašina, varoma švokščiančių, gyslotų ristūnų pigios jėgos.

Aišku, mūsų triračiai net nedrįso lygintis su karietomis nei skaičiumi, nei išpampusia prabanga, kuri visgi nesugebėjo pridengti gėdingai suvargusių gyvulių. Palikęs savo ekologišką transporto priemonę šalia kitų, nupėdinau prie tvoros, juosiančios Parką, ir užsiropsčiau ant jos. Kadangi mano valanda verbuoti klientus dar tikrai nesiskubino, turėjau gražaus laiko apatiškai paspoksoti į netoliese dauboje tivuliuojančio smaragdinio tvenkinio vilneles. Mėgdavau stebėti saulėje tingiai besišildančias peraugusias auksines žuveles. Jų rėkianti oranžinė spalva tylioje žalumoje rodė, kad kažkas čia vis dėl to ne taip. Kad galbūt Parkas tik natūralaus gamtos prieglobščio betono luite butaforija. Iliuzija, kuria priversti tikėti luito gyventojai.. Priverstas aš. Tik va paragavęs tikro šviežio oro po lietaus, kuris nuprausia gelstančių javų lauką, slepiantį seno vienišo ąžuolo šaknis, ir palepinęs savo ausis žiogų, besiglaudžiančių ąžuolo tvirtose šakose, svirpimu, niekaip nenori pasiduoti tai iliuzijai.

Kiutojau keistai suglebęs ir nunarinęs apsunkusią nuo slegiančių minčių galvą. Tingiai išsisklaidė parko vaizdai, miesto klegesys, arklių tvaikas, vidurvasariškas drėgnas karštis, pats laikas.. Jutau gerklėje tinstantį gumulą, kuris vis labiau trukdė kvėpuoti, ir dygų skausmą krūtinėje, verčiantį drėkti akis. Rodos, bekraštė tuštuma, ilgai tūnojusi manyje, staiga ėmė veržtis lauk. Tuštuma, kuriai išsikeroti leido ilgesys ir ilgai ignoruotas netekties skausmas. Tuštuma, išpuoselėta nuovargio žiūrėti į šlykštų didmiesčio veidą.
2007-01-24 19:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-08 11:14
karismo
Vertinu gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-08 09:47
nep
nep
Dėkinga, buvo įdomu skaityti. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-24 21:14
Marija Magdalietė
Sveikas atvykęs į rašykus, kūrinys tikrai šaunus, perskaičiau su susidomėjimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą