Strazdanotu taku neliesk stirnos vaikų aklų

Sudraskė į gabalus mane,
Snaigių spiečiai,
Norėjo pakviesti ir tave
Iškąsti
Skruostus tau, liežuviais
Išlaižyti kad paraustų,
Kad skaudėtų,

Snaigės mažos
Naivios
Kvailos
Agresyvios
Ir neblaivios
Sekina kiekvieną,
Dar kvailesnę ir mirtingą sielą-
Papuošia padabina,
Gražiais vardais peizažuose
Sodina ir vadina

Taip tyčiojas lyg sutemų
Kol kelio namo sugrįžti nerandu
Neranda ir kaimynas,
Ir kitas, ir dar kitas
Kvailas vyras
Durų vyriais
Pakinkytas
Arkliais ir rogėm aptaisytas
Varpeliai žvanga
Skalambija per galvą

Kokia melodija skambėjo?
- o gi chaoso, pasaulio pranašo
Ir amžino beminčio odisėjo
Naivaus, mirtingo,
Ieškančio ir besiblaškančio karingai

Sultingo, bet išblyškusio - cha
Cha akyse paraudę
Beribio.. beribio ženklas
Tai kvailumo
Save kankinti dėl įsivaizduojamo kilnumo.

Šlykštumą sukeliant aplink,
Snaiges tik pykinant - „nurimk“ - jau sako
„apgink, gink dieve, nekankink! „
Sau klausimą beskraidančios iškėlė,
Bežiūrint kaip laksto
Ateivio siela nabagėlė

Bene ilgokai delsė spiečiai,
Nei pernai daug ilgiau,
Nei užpernai,
Ir vis kas kartą dar liūdniau.
Nykiau.
Tyliau.

Kiekvieną tinginį pavartant,
Patepant,
Paminkant,
Ir pavoliojant,
Ar be užteks jėgų taip tęsti,
Jau nebešvenčiamas šventes
Imituoti
Ir kaip pašalpą pratęsti?

Sudraskė į gabalus mane,
Snaigių spiečiai,
Norėjo pakviesti ir tave
Iškąsti
Skruostus tau, liežuviais
Išlaižyti kad paraustų,
Kad skaudėtų,

Ar tu sutiktum,
Ar norėtų kūnas tavo kad kentėtų?
Kad aižėtų,
Virpėtų

Nutilo spiečiai,
Nei atsakymų nei klausimų
Nebesukelia
Žvilgsnius nuleidę,
Pastogėse išsaugoję save valstiečiai,

Tyku, tyku
Velku,

Koją vieną,


Batą
Kitą,

Velku,

Veikiau galvoju

Surikt! -

Ei pievos pievos,
Pirštai vingrūs
Rankos
Gašlios
Kaip stirnos tamprios

Ei pievos pievos,
Pirštai vingrūs
Kaskit sniegą, išmeskit lauk
Tegul nelieka.