Mėgstu stebėti tokias akimirkas, kai gyvenimas apleidžia miesto gatves. Tai metas, kai ryto šurmulys nuskubėjo į dieną, kai paskutiniai kažkur vėluojantys jau įsitaisė su rytiniu kavos puodeliu. Mokiniai jau sėdi suoluose, stropiausius rytinis snaudulys jau apleido, kiti po truputį prisijungia prie jų. Studentai dar neatsibudo, kaip ir įvairaus plauko bohema. Gatve pravažiuoja tik vienas kitas tingus taksi, neskubiai žingsniuoja pensininkai bei jaunos mamytės. Mėgstu tokias akimirkas, kai net laikas sunkiai ir nenoriai persirita į dieną. Su pasimėgavimu stebiu sustojusį gyvenimą. Kartais net keista, kaip gyvenimas sugeba pajudėti iš šios būsenos. Atrodo, kad vieną kartą jis sustos ir gatvės ištuštės visiems laikams.
Ant palangės gyvena voverė. Tokiomis akimirkomis ji tampa ypač aktyvi ir be perstojo bėga savo rate. Rodos, ji jaučiasi panašiai kaip ir aš, jaučia gyvenimo apleistas gatves ir, bijodama šios būsenos, vis greičiau įma sukti ratą. Toks įspūdis, kad ji beprotiškai bijo, jog gyvenimas nebegrįš, todėl pasiutusiai bando jį pavyti. Na ir kas, kad ratas lieka vietoje, judėjimo įspūdis priduoda jai jėgų, didžioji gyvenimo apgaulė išryškėja visame gražume: gali judėti vietoje, bet jei judi panašiu ritmu kaip ir gyvenimas, pradeda atrodyti, kad esi dalis to gyvenimo.
Man pasisekė. Prieš mano langus – mokykla. Tad šį idilišką vaizdą – apleistų gatvių bei voverės pastangų stebėjimą – kas 45-ias minutes nutraukia mokinių šūksniai bei išdykavimai mokyklos kieme. Aprimsta net ratas, stovintis ant palangės. Kontrastas tarp ką tik tvyravusios ramybės ir staigaus chaotiško judėjimo, užplūdusio mokyklos kiemą, pakeri net šį gyvūnėlį. Nors mokinių žaidimai kiekvieną kartą kitokie, kaskart atrodo, kad net ir jie paklūsta kažkokiems neišvengiamybės dėsniams. Šios atokvėpio minutės dingsta taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Tokia staigi pabaiga priverčia suabejoti tuo, kas ką tik vyko, gal tai tik pasivaideno?
Vėl pradeda suktis ratas ant palangės, ji vėl bando pasivyti gyvenimą. Visas mano dėmesys nukrypsta į šias pastangas tapti gyvenimo dalimi. Kaip ilgai bestebėčiau, niekaip negaliu suvokti, ar voverė suka ratą, ar ratas suka voverę. Ar ji gali sustabdyti rato sūkius kada panorėsianti, ar vieną kartą suteikiusi jam inercijos, turi bėgti tol, kol nukris be jėgų?
Mėgstu tokias akimirkas, nes galimybė jas stebėti pasitaiko retai, ir aš žinau, kad kitą rytą pro langą tu stebėsi vėluojantį į darbą mane. Mes pasikeisime vietomis, aš tapsiu vovere. Bandysiu judėti tokiu pat ritmu kaip ir gyvenimas, mano ratas stovės ant kažkieno palangės, bet juk aš, judėdamas tokiu pat dažniu kaip gyvenimas, nesuprasiu, kad visą laiką lieku ten pat.