Kaip garsiai sudužo betonas į stiklą!
Kaip žema manyti, kad žemė iš mėšlo.
Galėtum nueiti, palikti taip viską,
Bet lieki stebėti ar šukės jau nyksta...
Lieki, kad žinotum- kažkam nepasisekė.
Kaip šalta žiūreti į tavo kvailystę.
Nupjauti sparnus, šviesų žvilgsnį atimti-
Štai ko esi vertas!
Tikėkis atgimti!