Istorijos aidai: Nenupieštas kaimas

Iš gandro skrydžio aš nupiešiu kaimą:
Seni namai sutūpę man šnibždės,
Susikabinę rankom medžiai jus palaimą,
O kloniai tyliai saulę palydės.

Prikels teptukas iš senovės bočius,
Kiekvieną pirkią atidžiai lankys.
Surinks šukes sudužusio ąsočio,
Kaiman jau išsibarstę žmonės grįš.

Pakils iš pelenų sudegę trobos,
O žmonės Dievo laimės vėl prašys.
Šventųjų naktį žemę stingdys gruodas,
Ant lango šalčio lelija pražys.

Medinis šaukštas užstalėn padėtas,
Vėl palengva į tamsią putrą grims.
Vėl piemenys basi, švarkais skylėtais,
Pakrūmėj juodą duonos plutą krims.

Nupiešiu viską, bet tai bus tik lašas,
Tik lašas sielos drumzlino vandens.
Tai gal tegul palieka tuščias lapas,
Tegul tik tolumoj gandrai kalens.