Karžygys

Keliauju per dykumą - ak, kur vanduo?
šaltinis žinių, alchemiko neaptiktų,
keliauju toliau ir tave vis matau,
kaip saulę, kepinančią, padėk man žmogau!
miražas, realybe, dbr nesvarbu,
svarbu išgyventi iki sutemų,
nes sutemos neša tik mirtį, ir kruviną kelią,
tų, kurie atgailavo, bet liko tarp velnių!

Keliauju tik tiesiai, štai ten ant galios,
ši kopa pirma ir nelaukiu trečios,
nes veda tik tiesiai, bet taip juk nėra,
smėlynai dauk matė, bet ne mano čia vieta,
prisimenu keliauti, norėjau seniai,
turėjau svajonę, patekti tenai,
bet kaip tik tai sielą, apniko tamsa,
pamiršti suspėjau, kur pabaiga,

ir vertint nenoriu as tavo ženklų,
vis karksi tas balsas - sustok! jau gana!
keliauti nereikia, ne ten ta šviesa,
bet as neklausau, tų vėjų kvailų,
einu tik pirmyn, kaip per žygį žmonių,
ieškoti to savo, vienintelio aukso,
surasti ir tapti vyriausiu vadu.