Amžiam Angelu mano pasauly

Norėčiau ašaras sulipdyt atgal į angelų rankas, kad kiekvienas žmogus nenorėtų liūdėti, bijodamas, kad verkiant neatimtų iš angelų rankų, kad šie galėtų žmogų sulaikyt krintat ir nešt į viršų, kai širdies sparnai nebeplasnos...
 
      Manieji tada taip pat neplasnojo. Buvau vieniša savo sužlugdyto gyvenimo keleivė, kuriai rūpėjo tik.. ne, man niekas tada nerūpėjo, galvojau apie tamsą ir joje paskendusius daiktus, dvasias, tuštumą.
      Nuklydusi į gatvę [nepamenu dėl kurios priežasties, galbūt vėl dėl nieko] draikiausi tarp mašinu. Nuo kiekvieno pyptėlėjimo, kad aš vėl maišausi, vėl trukdau, man sukosi galva, norėjosi rėkti, bet tylėjau. Visgi nutilo tas pypsejimas žlugdantis absurdą, bet tai ir vėl ne dėl manęs, vėl aš pilka čia ir visam pasauly, artėjo audra ir del to tuštėjo gatvės, nyko triukšmas. Kaip norėčiau būt audra... kad žmonės  dėl manęs, dėl manęs, o ne dėl ko kito, išsiskirsytų iš gatvių ir paliktų ją vieną [kokia esu ir aš]... bet dar vienas pyptelėjimas sugrąžino į tikrovę, visgi audra aš nebūsiu. Galėčiau toliau mastyt, svajot kaip ta mergaitė su degtukais laukti vilties, bet galų gale nueit į tamsą. Vėl tamsa. Kodėl ji tokia gili?? Kodėl ką tik pagalvočiau atisiremiu kaip į sieną, į ją, į tamsą. Šitų atsipažinimo durų jau neatversiu. Jau ne šiandien. Ir dar vienas pyptelėjimas mašinos... Trenksmas... Tamsa...
      Vėl daugybė šviesų nušvietė mano rūskaną veidą. Nauji žmonės supo kaško susirūinę, bet galėjau lažintis, kad tikrai ne dėl manęs, juk kam aš svarbi. ..... vėl tamsa..
      Pramerkiau akis, nesuprantu... kiek laiko aš miegojau, matyt naktis, nes taip tamsu, taip vėl... link manęs artėjantys balsai kašką kuždėjo, bet nesupratau, tik išgirdus durų trenskmą supratau, kad esu patalpoj. Malonaus balso savininkas prilietęs mane paklausė „Kaip jaučiatės, mieloji paciente? „ Sutrikau. Paklausiau, kodėl čia taip tamsu ir pasakiau, kad noriu šviesos ir paprašiau ją įjungt. Tik kažkodėl mano prašymo niekas nesistengė patenkint, nes supratau iš ilgą laiką skendijusios tylos [vėl aš niekam nesvarbi]. „Bet čia gi šviesu, šiandien labai graži diena, argi nematai? „ Vėl švelnus balsas nuskambėjo mano ausyse, tik tai man buvo ne taip svarbu, bandžiau gilinis į jo žodžius, tik niekaip nesupratau. Tik kartojau garsiai [kaip tie draskantys širdį mašinų pypsėjimai], jau rėkiau, kad aš nieko nematau, tik bauginančia tamsumą...  Greit atsistojusi ir žengusi žingsnį - nukritau. Du vyriškiai mane vėl pakėlę, paprašė seselės, kad man suleistų raminančių. Užmigau.
      Mane pažadino vėl tas šiltas balsas. Tik vėl mane gaubė tamsa. Nežinau, kodėl jaučiau nerimą šidry ir pradėjo skruostais rėdėt ašaros... Tas šiltas vyriškio balsas taip pat pradėjo virpėt. Kažką man pasakojo, aiškino, bet nekreipiau dėmesio, tik vienas sakinys „Tu, dėja, daugiau niekada nebeišvysi saulės šviesos, net medicina bejėgė“ smogė man giliai į širdį. Paskendau savy, tylėjau, nors tas balsas manęs prašė bent ką pasakyt, bet negalėjau, tik verkiau. O balsas kaip manęs nepaliko taip nepaliko, sakė jis man, kad būna stebuklų, kad jei ir ne teks man išvyst saulės, tai ne pasaulio pabaiga, tik, dėja, man atrodė kitaip. Net nežinojau dėl ko gyvent.
      Laikas bėgo... Po truputį gal atsigavau, na jei atsigavimu galima vadint neregystę, tačiau jau šnekėjau su tuo neapleidžiančiu manęs šiltu, nuoširdžiu vyriškiu. Nežinau, gal dėl to, kad neturėjau artimų žmonių, jis mane šitaip palaikė. Kiekvieną rytą atnešdavo man alyvų ir duodavo įkvėpt jų nuostabų kvapą. Kiekvieną dieną mane apkabindavo ir paklausdavo kaip jaučiuosi. Kokia buvau dėkingą už tą jo palikymą, be jo, manau, nebučiau drįsus gyvent.
  Vieną vakarą, prieš miegą jis vėl mane apkabino atsisveikindamas ir šį kartą pakuždėjo, kad jis mane pamilo, pabučiavo į žanduką ir, uždaręs duris, išėjo. Nežinojau net ką galvot, jis man svarbiausias žmogus gyvenime, ir mano jausmai jam neeiliniai, supratau, kad myliu jį ir mano širdis plakė tik dėl jo.... bet kas jis, o kas aš? Negaliu jo užkraut, jam reikia pilnavertės moters, bent tos kuri galėtų jo akyse pamatyt tą aistrą, o juk aš... aš neregė ir niego nematau... Šitaip mastydama sulaukiau ryto...
      Vėl alyvų kvapais mane pradžiuginęs, paklausė, ką aš manau apie jo vakarykštį nusižengimą. Privalėjau jam sumeluot, nes aš neverta jo meilės.. Pasakiau, kad jaučiu tik draugiškumą ir didelį dėkingumą, kad niekada mes negalėtume būt kartu, nes mes gyvename du skirtinguose pasauliuose, manasis pasaulis užrištas tamsos, o  savajame, pilname šviesos tu surasi nuostabią moterį, kuri jaus tą patį kaip ir tu... Nežinau, ar jis mano žodžius ar girdėjo.. Nesugebėjau sulaikyt ašarų ir aš, jos kaip išdavikės bandė pasakyt jam, kad tai netiesa, kad jaučiu jam tokią meilę ir šilumą.. Jaučiau ir jo ašaras ir drebantį balsą, jaučiau kaip jam sunku susitaikyt, bet jis privalo tai padaryt, taip bus geriau, nes aš jo negaliu mylėt, negaliu!! Dar paprašiau, net nežinau, kaip tada dar pajėgiau, kad jis geriau mane paliktų ir pamirštų mane, neregę, ir susirastų puikią, jo vertą moterį.. Jis paklausė „Ar dar galiu paskutinį kart tave apkabint? Leisk man bent atsisveikint su tavim, bent kaip draugams.. „ Žinoma sutikau, ir jis smarkiai mane apkabinęs, priglaudė prie širdies, kad net jaučiau jos neramų plakimą, jaučiau kaip jis pats visas virpa, norėjau, kad manęs jis daugiau nepaleistų, bet... pabučiavęs į kaktą išbėgo iš kambario...
      Kaip tada mano širdis verkė, kaip tada siela kraujavo... Pykau ant savęs, tai aš kalta, kad dėl manęs jis jaučiasi dabar neleimingas, bet jis pasveiks - ne taip kaip mano neregystė. Raminau save, kad dar labiau savęs nekesčiau, jei kankinčiau ir jį, atsakydama į jo meilę. Verkiau ir verkiau.. Išušo rytas ir pas mane jis jau nebeatėjo.... neatnešė alyvų... neapkabino... Ir dėl to paskendau į dar didesnę depresiją, į dar didesnę neviltį ir skausmą... Išgirdau durų girgždėjimą ir maniau, kad tai jis, tas dėl kurio aš šitiek verkiau, tas kurį aš visa širdimi myliu, tas dėl kurio numirčiau... bet ne.. Mano viltis išblaškė moters balsas.. verkiančios moters.. Jaučiau jos virpėjimą skausmo net iš toli. Ji priėjo ir apkabino mane. Paklausiau kodėl šitaip kenčiate ir kas nutiko, kas ji yra iš vis ir ar ji mane pažįsta.. „ Aš esu to žmogaus, kuris visą ta laiką buvo su tavimi, tave globojo ir mylėjo, motina [man iš kart pradėjo virpėti širdis, jaučiau, kažką blogo], atėjau pas tave nes jis manęs to paprašė, parašė tai laiške, nes jis.. jis... [ moteris niekaip negalėjo ištart, o aš ją net pradėjau purtyt ir klausti kas jam, mano akis taip pat užpildė ašaros ir nerimas sukaustė visą kūną] .. jis pabaigė savo gyvenimą...... „ Net negalėjau tuo patikėt, purčiau ją ir šaukiau, kad ji meluoja, kad ji specialiai nori mane sužlugdyt kaip ir visi tie kol neatsirado jis.. „Jis parašė tau laišką ir man, kaip visgi jo motinai, įpareigojo jį perskaityt tau“ Supratau, kad visgi tai ne melas.. O Dieve, kad tai būtų košmaras ir aš pabusčiau, bet skausmas širdgėlos buvo toks didelis, kad tai tikrai nebuvo susapnuota...
      Motina vyro, kurį mylėjau visa savo siela nusišluostė ašaras ir pradėjo skaityt..

“Mano mieloji, pameni tą rytinį alyvų kvapą? Aš pamenu, kai tu uosdavai jų kvapą, nusišypsodavai ir buvai man kaip saulė.. Savo nuoširdumu galinti užliet visą pasaulį! Nors tu sakei, kad mes skirtinguose pasauliuose - klydai, nes mano pasaulis tai tu. Niekad nemylėjau ir jau tikrai nemylėsiu kitų, nes mano širdis priklauso tik tau... Gyvenau vien tik tavimi. Senai supratau, kad myliu, tik vis bijojau pasakyt, kad neatsumtum manęs, bet pagaliau pasiryžęs išdrįsau ir tikrai nesigailiu nors tu ir pasakei, kad man nejauti nieko daugiau kaip draugystę. Dėja, bet ir gerai, nes aš tikrai nevertas tavęs. Tu nors ir per prievartą, bet jau tau nebūtinas išorinis grožis, tau svarbiausi jausmai.. Tu mane kaip deivė išmokei matyt pasaulį užmerktom akim, bet visada aš atsimerkdavau ir grįždavau iš tavo vadinamo tamsos pasaulio, bet tikrai jis ne tamsus, man taip būdavo gera su tavimi ten.. Nebereikalo rašau aš tau šį laišką, tau jį dabar turėtų skaityt mano mylima mama, nes pats to pasakyt nebegaliu jau, aš dabar esu tavo pasauly ir amžinai ten būsiu.. Tai pasaulis kuriame aš būdavau užsimerkęs su tavimi ir labai nenorėdavau atsimerkt ir dingt iš ten, todėl suradau išeitį... Dabar tu turi tikai matyt mane, jei nematai pažvelk giliau, tu tikrai sugebi... Noriu taip būti su tavimi amžinai, nes aš visa savo esybe myliu tave... Atleisk už viską.. Nesakau sudie, nes tavęs niekada nepaliksiu.. Dar kartą pasakysiu tik tiek, kad tave myliu, nes į šiuos žodžius sutelpa viskas.. Prisimink, kad tu tikrai nesi neregė, tu matai širdimi! Bučiuoju šį laišką tikėdamasis, kad jis kada palies tavo lūpas... „

      Paklausiau ar jau viskas ir ji tik palinkčiojo galvą, nes buvo apsipykusi ašarom.. O Siaube, ką aš padariau, ką aš pradariau.. Kalta tik aš ir daugiau niekas... Priglaudžiau jo laiška prie savo lūpų ir pajaučiau jo šilumą..
      „Tau jis čia nepaminėjo, kaip viską užbaigė..  Aš jį radau po alyvuų krūmais, pasėmusį šią alyvų šalelę ir tau skirtą laišką. Šalia jo buvo jo akys... Jis dar prieš mirtį jas išsiplėšė, kad net miręs negalėtų atsimerkt, o būtų su tavimi, tavo pasauly, kaip rašė laiške.... „

                    Tebunie jis amžinai šviesos Angelu mano tamsiam pasauly...