Geile ir Fredis

Už langų žybsėjo žaibai, kamine ūžė vėjas, o į namo stogą daužėsi stambūs lietaus lašai. Mama užkūrė ugnį, bet ši akimirksniu užgeso.
    -Vaikai, eikit gult. - pasakė mama. Jos akyse įžvelgiau baimę, ne tai nebuvo baimė. Greičiau pyktis, įniršis.
  Mes nuėjome gulti. Aš su Metu nuėjome į savo kambarį, o Dikutis nubėgo į mamos kambary ir pasislėpė po antklode.
  Metas ir Dikas po keleto minučių užmigo. Tik ne aš. Galbūt jie neįžvelgė to susijaudinimo, rūpesčio ir baimės.
    -Geile, - sušuko mama. Tai buvo taip netikėta, kad net krūptelėjau. - Geile, ar tu jau miegi? - Vos nepasakiau „taip aš jau miegu“, tačiau tai būtų nelogiška ir nesąmoninga todėl patylėjau.
    Labai norėjau sužinoti ką mama galvoja todėl panaudojau savo galias nors mama ir buvo uždraudusi jas naudoti priš šeimos narius.
    Aš atsistojau suglaudžiau abi rankas ir tariau magiškus žodžius, kurių dėka išgirsdavau ką žmonės galvoja.
- Mintis ne mintis jei jos neišgirsiu, jei juodu ant balto jos nematysiu. - aš tai pasakiau labai tyliai, po to dar ir dar garsiau ir vis tvirtesniu balsu.
Aš stipriai užmerkiau akis ir kartojau savo žodžius. Ir štai... ir štai prieš mane atsivėrė žmonių mintys. Aš kaip visada stovėjau bibliotekoje, kurioje buvo pilna knygų be pavadinimų.
    Paėmiau vieną knygą ir atvertusi pirmą puslapį pamačiau panelę Liza Bet. Ji vilkėjo ilgą baltą suknę, o jai ant galvos buvo nuotakos nuometas. Ji buvo jaunoji. Prie jos priėjo dailus vaikinukas, jis... jis buvo Metas. Aš įtariau, kad jam patinka panelė Liza Bet, bet, kad jis norėtų ją vesti... šito iš savo brolio nesitikėjau.
    Aš užverčiu knygą ir padėjau ją atgal į knygų lentyną. Paėmiau kitą. Ji buvo sena lyg pasaulis ir kartu jauna lyg rytmečio rasa. Šios knygos dar niekada nemačiau. Ji buvo kitokia nei visos. Jos viršelis buvo naujas ir gražus. Aš žinojau, kad ji ne mano mamos. Ir netgi ne mano pažįstamojo. Bet aš ją atverčiau.
      Pirmąjame puslapyje buvo... ten buvau aš. Save pažinau nors buvau keleto mėnesių, galbūt savaičių. Buvo didžiulė audra, tokia kaip šiandien. Mane nešė vyriškis, deja jo veido neįžiūrėjau, nes vyras buvo su gaubtuvu. Jis bėgo per balas taškydamas save ir mane. Jis bėgo taip ilai jog rodės nori pasiekti pasaulio kraštą. Tačiau jis to nenorėjo. Horizonte pastebėjau mėlyną tyvuliuojantį dangų, kuriame ištirpdavo žaibai. Tai buvo jūra. Tai bumo Garlberngo jūra esanti vos valanda kelio nuo mūsų namų. Tada vyriškis apsidairė ir pamatė moterį. Toji moteris buvo mano mama. Nepažįstamasis pribėgo prie jos ir pasakė:
- Saugok ją ir ji apsaugos tave. Gelbėk ją ir ji išgelbės tave. Ir tai truks dvylika metų po kurių sulauksi šiandienos ir ją išsives žaibo trenksmas, ji išskris ant juodo debesies, ir ji tavęs nekęs jei jos neišleisi į vargą. Ir ji tave mylės jei ją tu atiduosi velniui.
        Su tais žodžiais vyriškis suglebo ir...
- Geile!!! - išgirdau mamos balsą. Jis buvo beviltiškai niūrus. Tas balsas mane išvedė iš „minčių bibliotekos ‘‘.
- Ką, mama, - šį žodį aš ištariau taip svetimai, kad atrodė jog jo mano lūpos niekada nebūų tarę, nejutę pasitenkinimo jį girdint, ir nejutę džiūgesio jį skaitant.
      Mama tekina užbėgo viršun, mane apkabino ir paklausė:
- Tu jau žinai?
- Deja taip. Ir šiandien sugrįžo toji diena? - netyčiom paklausiau.
- Geile, tu viską kuo puikiausiai supranti ir supranti, kad noriu, kad...
  Mamos kalbą pertraukė didžiulis trenksmas. Tas trenksmas nebuvo griaustins, nei treptelėjimas anaiptol ne Metas išsirito iš lovos. Jis buvo kitoks.
  Atsivėrė mano kambario durys, o už jų stovėjo moteris. Jos išvaizda pagal oro sąlygas buvo neįtikėtina.
  Moteris vilkėjo trumpą sijoną, kuris nesiekė jos kelių. Jos marškiniai buvo surišti taip, kad matytųsi pilvas, o jos plaukai. Jie buvo tamsūs ir garbanoti. Garbanos krito ant jos pečių ir driekėsi iki pilvo. Moters rankoje smilko cigaretė, kurią ji karts nuo karto patraukdavo.
    Tai mano mama. Dabar supratau kodėl mano plaukai garbanoti, o ne kaip visų kitų šeimos narių tiesus ir šviesūs.
- Aš Vaelnot. Martaina Vaelnot. - pasakė moteris ir truktelėjo dūmo.
- Aš esu Geilė. Aš esu Geilė Verbetė, panele. - mandagiai prisistačiau ir nusilenkiau.
- Tu ją užauginai. Ačiū. -nulenkusi galvą Martaina tarė mano mamai. - bet dabar aš ją pasiimu. Ji išmoks būti tokia kaip jos motina.
      Kaip jos motina? Ką ji sau mano! Ji nori mane paversti kažkokia gatvės mergše nešiojančia sijonius, kurie nedengia kojų ir dar rūkančia kažkokį dalyką nuo kurio kambaryje prisikaubė klaikus dūmų kvapas.
  Aš nei kiek nesijaudinau dėl tos Vaelnot, nes žinojau, kad mama mane gins ir tikrai neatiduos. Bet staiga prisiminiau vyro iš minčių knygos žožius: „, ir ji tavęs nekęs jei jos neišleisi į vargą. Ir ji tave mylės jei ją tu atiduosi velniui. “ Tai mane šiek tiek sujaudino, juk Vaelnot tikras velnias.
- Martaina, gali ją vežti tik prašau saugok, saugok mano... - ji neišdrįo ištarti „ saugok mano dukrą“.
Aš labai išsigandau, nes nenorėjau su ta moterim važiuoti kažkur. Juolab kai nežinojau kokie jos tikslai dėl manęs. Sumaniau, kaip galiu tai sužinoti.
- Man reikia į tualetą. - pasakiau drebančiom lūpom ir nudūmiau virtuvėn.
Mano mama nebuvo tokia kvaila, kad patikėtų jog išvydusi savo motiną užsimaniau nusilengvint. Ji atbėgo paskui mane ir pasakė:
- Tau nieko nenutiks, ji juk tavo motina. - paskutinį žodį ji pasakė taip šaltai kaip aną kartą aš pati jai sakiau.
- Gerai, bet prisimink, kad mano mama esi tu, mama. - pasakiau ir kartu su Martaina išvažiavome.
Man važiuoti jau atsibodo...
- Taigi, - bandžiau užmegsti kalbą, nes važiuoti karieta tokiu oru nėra taip jau malonu, o ypač su ja. - ponia Vaelnot, kuo jūs verčiatės.
Žinoma nesitikėjau, kad ji man pasakys tiesą, tačiau vis geriau nei tylėti ir klausytis ratų tirtėjimo ir griaustinio trenksmų.
- Ar negali pavadinti manęs mama? Aš neesu jau tokia bloga ir verčiuosi visai ne tuo apie ką tu manai.
- O tai kuo daugiau, juk taip apsirengusi esi labai patraukli kaip prekė. - neištvėrusi pasakiau, nes ji manė esą kone ledi.
- Juk tu nemanai, kad aš...
- Būtent. Ir dar aš tikriausiai ne pirmas tavo vaikas kurį augino svetimi, o pitrūkus prekių visuomet lengviausia sugrąžinti tą kurią padovanojai. - nutraukiau ją, nes man tikrai nepasirodė, kad Vaelnot galėtų būti padori.
- Vėliau pasikalbėsim, o dabar lipk. Mes jau namuose. -man visai nepasirodė, kad jos nurodytoje vietoje būtų namas, juolab, kad ten galėtų būti namai.
Prie karietos pribėgo kažkoks vyriškis. Jis mandagiai nusilenkė ir ištiesė man ranką, kad galėčiau išlipti. Aš būčiau taip ir padariusi, tačiau man pasirodė per nelyg įtartina, kad tokia kaip Martaina turėtų tokią karietą ir tarnų todėl nusisukau ir išlipau pati.
  Martaina man atkišo savo ranką. Ji buvo lygi ir manau švelni, bet aš esu savo mamos vaikas, o ne gatvės moters.
- Aš ne mažas vaikas, o tu...
- Prašau patylėti ir greičiau duoti man ranką. Jei iki aušros nepasieksime namų mums galas. - ką reiškia mums? Aš esu aš, o ji yra... ne ji nėra, nes tokios kaip ji negali kuonors būti.
Nenorom padaviau ranką, nes jos žodžiai mane įtikino. Mes ėjome ir ėjome, o aš vis galvojau kas per daiktas toji Vaelnot.
  Auštant pasiekėme lūšną. Man buvo gan keista, kad tokia kaip Martaina gyvena čia, juk už tokį kaip jos darbą turėtų nemažai mokėti, bet pagalvojus, kad susigrąžinant kiekvieną vaiką ji nuomoja karietą ir tarnus pasidarė suprantamiau.
    Mes įėjome pro siaurutes dureles, kurios gal prieš gerą pusšimtį metų buvo durelės. Dabar tai tik malkos, kuriomis užveriama skylė. Viduje sėdėjo vyras. Jis buvo aukštas, vilkėjo juodomis kelnėmis ir buvo basas lyg čia būtų minkštutis kiškio ar vilko kailiukas.
- Sakiau, kad čia nesirodytum. Ji neturi tavęs pažinti. - labai šaltai Martaina jam pasakė ir parodė durų link. Visai suprantama, kad nenorėjo, kad aš pažinočiau jos „draugus“.
- Gerai, aš einu, bet rytoj ją atvesk pas mane. Išmokysiu tavo amato. - jis nusišypsojo ir išėjo pro duris.
Jam išėjus aš ilgai mąsčiau apie jo ištartą frazę „išmokysiu tavo amato“. Nejau jis nori mane paversti tokia kaip ji?
    Martaina mane palydėjo į kambary. Nepaisant namo išvazdos jis buvo sutvarkytas, stovėjo stalas, kėdė ir lova. Ten stovėjo dviaukštė lova, kurioje negalėjai nepastebėti miegančio vaikino ar vyro. Tą akimirką nepastebėjau kas tai, bet buvo aišku, kad tai jis.
- Tu dalinsies kambariu su juo. Jo vardas Frederikas, bet mes jį vadiname tiesiog Fredžiu. - pasakė Martaina ir užvėrusi duris išėjo.
Kaip suprasti, kad aš turėsiu dalintis su kažkokiu Fredžiu, o gal jis mane apmokys „amatų“?
  Atėjo vakaras. Po ilgos kelionės labai norėjosi prigulti ir pasiklausyti mamos pasakos apie vargšę valstietę tapusią princese, bet mamos šalia nebuvo ir nemaniau, kad kada nors dar bus. Čia buvo tik Martaina.
  Išaušo rytas. Aš atmerkiau akis ir ant stalo pamačiau dvi dideles lėkštes blynų su braškių uogiene. Ant stalo dar stovėjo pora stiklinių pieno ir raštelis. Priėjau ir paėmiau lapelį. Jis buvo užklijuotas, o ant jo buvo parašyta:  „Fredžiui“
          Staiga lovoje kažkas sujudėjo. Tai buvo Frederikas, arba kaip Martaina jį vadino – Fredis.
          Fredis nerangiai nulipo kopėčiomis, dirstelėjo į mane ir paėmė raštelį. Nevalingai jį perskaitė, pasikrapštė pakaušį ir dirstelėjo mano pusėn.
- Tai tu turbūt Geilė. - pasakė jis ir maloniai nusišypsojo.
- Jo. - tik pasakiusi supratau – reikėjo sakyti „taip“. - o tu turbūt Martainos sūnus Frederikas.
- Kas aš? Na jau ne. Tavo motinai aš niekas, tiesiog ji mane augina, o vadinti mane prašau Fredžiu.
  Aš nustebau. Nejaugi vaikų nesuskaičiuojanti Martaina turi širdį ir priima nepažįstamuosius, kai pati vos galą su galu suduria. Ne, nereikia skubėti jos aukštinti, juk ji man tik išdavikė motina negailinti vaikų.
- Martaina liepė tau aprodyti apylinkes ir saugoti nuo Lokinco.
- O kas tas Lokicas?
- Ne Lokicas, o Lokincas jis yra tavo... Jis banditas ir... ir beprotis mėgstantis gaudyti dailias paneles, tokias kaip tu.
      Pastebėjau, kad jis meluoja, bet jis pirmasis pavadino mane panele, o tai jam viską atleido. Vakare nueisiu į minčių biblioteką ir sužinosiu visą tiesą.
    Kartu su Fredžiu mes ėjome gatvėmis, jis man parodė dvarą. Tas dvaras buvo labai gražus ir aš norėjau užeiti vidun, bet jis pasakė, kad ten yra Lokinco dvaras todėl mums Vaelnotams nederėtų ten kišti nosies. „Vaelnotams gal ir ne, bet apie Verbetes jis nieko nepasakė. - pamaniau sau ir nusprendžiau būtinai apsilankyti tame dvare. “
    Jis nuvedė mane prie jūros ji tyvuliavo ir buvo tokia svetima, bet kartu tokia artima. Šitų bangų teliuškavimą jau girdėjau, ir vėjo šniokštimą, ir šis smėlis tarp pirštų man jau slydo ne kartą.
- Kokia čia jūra? - paklausiau Fredžio.
- Čia Garlberngo jūra.
Ta pati prie kurios tapau savo mamos vaiku. Tame pačiame pajūryje mane atidavė.
Ir kodėl mes turėjome čia ateiti? Kodėl aš turėjau viską prisiminti?
Fredis iš pirmo žvilgsnio buvo malonus vaikinukas, bet šeip man nekėlė didelio pasitikėjimo.
- Aš tuoj pareisiu. - pasakiau ir jau sukausi eiti.
- Kur eini? - net nemaniau, kad jam sukelsiu įtarimų.
- Į tualetą. - pasakiau, nes nieko geriau nesugalvojau.
  Fredis visas išraudo ir žiūrėjo į jūrą. Tuo tarpu aš nubėgau už kampo ir pradėjau savo ritualą. Tai iš manęs reikalauja šiek tiek jėgų todėl ir taip jų daug neturėdama pradėjau savo žodžius.
- Mintis ne mintis jei jos neišgirsiu, jei juodu ant balto jos nematysiu.
Ir prieš save išvydau biblioteką. Nuskubėjau prie tos keistos knygos ir tučtuojau ją atverčiau. Ten buvo tie patys vaizdai. Ir tik jie todėl nedelsdama ėmiausi ieškoti Martainos knygos. Po kelių banymų ją radau.
    Atverčiau pirmąjį puslapį ir ten išvydau tą vyrą. Lokincas ar kaip ten jis. Jis pravėrė duris ir pribėgo prie Martainos. Jos rankose mačiau mažą kūdikėlį. Jis rodės bejėgis ir... ir beje tai buvau aš. Nežinau kaip, bet atpažinau. Lokincas priėjo prie Martainos ir paprašė duoti dukrą. Jo dukrą? Ar tai reiškia, kad jis mano tėvas? Man galvoje viskas sukosi, tačiau įdėmiai žiūrėjau kas bus toliau.
    Lokincas paėmė mane ir priėjo prie lauko durų.
- Kur tu ją neši? Ji juk ne tavo, o mano dukra. - sunerimo Martaina.
- Mus puola Jaustvico žmonės. Mes neatsilaikysime, bet ją aš išgelbėsiu. Man nesvarbu, kad tu jos motina. Neee tu negali vadintis motina, nes ši pareiga yra garbė, o tu jos neturi.
- Užsičiaupk! Atsirado mat garbingasis. Ji gimė ne iš meilės todėl priklauso man, o jei aš mirsiu noriu, kad ji mirtų kartu su manimi. - jos žodžiai nepanašėjo į motinos, veikiau į egoistės.
- Kas tu per motina. Tu jos nemyli. Tu tenori, kad tave kas nors sietų su Lokincais ir jų turtais. O dukrą aš myliu ir apsaugosiu netgi jeigu teks paaukoti savo gyvybę dėl jos. - štai šią kalbą aš supratau ir supratau kodėl Martaina jo taip nekenčia.
Lokincas nieko nesakęs su manimi dingo per duris.
Aš nedelsdama pradėjau ieškoti jo knygos ir iš karto radau.
Jis neturėjo blogų ketinimų dėl manęs, o Martaina jo nekentė, nes jis mane išsivežė ir atidavė mano mamai. Tiksliau tai, kurią aš vadinu mama. Tas sukniubęs vyras buvo jo brolis, kurį jis beprotiškai mylėjo ir tausojo, bet aš jam buvau svarbesnė.
  Pravėriau akis ir jau norėjau skuosti pas savo tėvą, bet priešais mane išdygo Martaina su Fredžiu.
- Panelyt, tai kurgi tavo tualetas? - su pašaipa paklausė Fredis. Dabar pamačiau kas jis per vienas.
- Tu eisi su manim ir tučtuojau pradėsi darbą. Tu dirbsi namuose. Turėsi žiesti puodus ir drožti medžio dirbinius, o vakare eisi į Lauknio barą patarnauti. Ten dirbsi per visą naktį todėl užuot čia stovėjusiai patarčiau pradėti darbą, kad spėtum išsimiegoti. - ji pradėjo man komanduoti. Padaryk tą, po to aną. Kas ji mano sau esanti?
      Nežinojau kaip nuo jų pasprukti. Mano mama man sakė: „Ateis diena kai tavo galios numarins velnius“. Gal tai ir reiškia, kad aš jomis galiu užmigdyti ją? Geriausia būtų... nebesvarbu, nes mes jau pakeliui į lūšną. Vis neįprantu vadinti tai namais.
      Žiedžiau puodus pirmą kartą, o užkiekvieną blogą Martaina man pridėdavo po valandą papildomų darbų. Jei taip ir toliau mano darbai truks amžinai!
    Pagaliau mano darbai buvo baigti. Tenorėjau vieno. Miego. Bet man nebuvo laiko miegoti, nes privalėjau pabėgti iš šio gyvačių lizdo.
    Kambaryje kažkas suspigo. Tai buvo Fredis. Aš nubėgau virtuvėn ir pamačiau Frederiką su Martaina. Martaina vienoje rankoje laikė stiklo šukę, o kitoje kažkokį dokumentą. Norėjau pribėgti ir pažiūrėti kas ten vyksta, bet negalėjau. Jie neturėjo žinoti, kad baigiau darbus, nes būčiau gavusi dar.
- Daugiau tavęs, kad nė akyse nematyčiau! Maitinu, duodu stogą virš galvos, o tu man tik Lokinco dokumentus neši. Tikriausiai ir Geilei būtum pranešęs, kad Lokincas žada ją parsivesti.
- Ne, Martaina, ne. - šnekėjo Fredis. Jis buvo labai silpnas ir laikėsi sau už šono. Per ranką tekėjo kraujas. Kadangi jis retai kada nešiojo marškinius pamaniau, kad Martaina jį sužeidė šuke perpjaudama šoną. - Aš tik gero norėjau, Martaina, man reikia pagalbos.
- Tai eik pas Lokincą ir prašyk. Išdavikas! - pasakė Martaina ir be jokio rūpesčio išėjo į gatvę prdavinėti puodų.
      Vos tik Martaina pasiekė duris aš pribėgau prie Fredžio. Jis atrodė ne kaip. Jo šonas buvo supjaustytas. Rodos sveikos vietos nerasi.
- Fredi, eikš aš tau padėsiu. - pasakiau ir jau norėjau jam padėti eiti, tačiau jis sukniubo tiesiog ant manęs.
      Šeip ne taip aš jį nuvilkau į kambary. Žinojau tik viena- jei dar čia liksime nors kelioms minutėms Martaina mus gali net užmušti. Bet su tokia būkle Fredis paeiti negali, o jį paneštų tik stiprus vyras, o ne keturiolikmetė mergiūkštė. Būtent, jį paneštų vyras, o Lokincas kiek man teko jį matyti tikras ąžuolas.
    Aptvarsčiusi Fredį nubėgau į Lokinco dvarą. Pabeldžiau.  Duris atvėrė Lokincas. Jo akys mane pamačiusios nušvito ir jis mane taip sugriebė kaip, kad dabar būtų sugriebusi mama.
Kartu nuėjome į svetainę ir ten aš jam papasakojau ko iš jo man reikia. Jis mielai sutiko padėti.
  Tyliai įslinkome į Martainos namus kur gulėjo Fredis. Jis alsavo taip sunkiai, kad rodės jau mirs. Lokincas jį pakėlė ir norėjo išsinešti, bet Fredis pradėjo rėkti. Atskubėjo Martaina.
O, ne! Ji griebė man už plaukų ir sviedė į sieną. Akyse pasidarė tamsu.
    Kas vyko toliau nemačiau, nes buvau be sąmonės. Taip neteisinga!
    Atmerkiau akis. Priešais mane sėdėjo Martaina. Ji buvo pririšta prie kėdės. Rodos be sąmonės. „Mes laimėjome“- sau mintyse pamaniau.
    Į kambarį įėjo Lokincas. Nežinau kodėl, bet užsimerkiau. Kažkas man kuždėjo, kad jis negali žinoti, kad aš nebemiegu.
    Lokincas priėjo prie Martainos, pakėlė galvą ir... jis ją pabučiavo. Ji prabudo. Martainos lūpa buvo praskelta todėl Lokincas nuo to išsikruvino savąsias lūpas. Feee... Martaina prabilo:
- Aš tavęs nekenčiu. Ne tik dėl jos. Tu žudikas. Nekaltų vaikų žudikas. Ką tau padarė Fredis, kad su juo taip pasielgei?
  Fredis? Nejau jis nužudė Fredį? Jei taip aš jo nekenčiu. Jis buvo vienintelis berniukas, kuris mane sudomino!
- Aš... na nesvarbu. Kas buvo- pražuvo. - lyg niekur nieko šnekėjo Lokincas. - Geilė jau nebe maža todėl ją parduoti bus sunkiau...
  Parduoti? Ką jis sau mano?
- Aš noriu, kad tu man pagimdytum dar vieną vaiką... ne. Bent jau tris. Pirkliams reikia įrankių. - toliau šnekėjo jis.
- Lokincai, aš nebe tų metų ir tikrai nenoriu savo vaikus parduoti. - jau pamaniau, kad jos širdis suminkštėjo, bet... - juk ir man reikia įrankių kaip tu sakai.
- O man- nesvarbu. - tarė Lokincas ir ją pabučiavo. Tai nebuvo švelnus bučinys, greičiau šiurkštus priešo bučinys. - jei ne vaikus, tada tave.
Jis paėmė Martainą. Ši priešinosi todėl gavo antausį nuo, kurio kaipmat neteko sąmonės.
  Vakare į mano kambarį įsiveržė pora vyrų. Jie buvo pirkliai.
- Ar šita, Lokį? - paklausė vienas jų ir nužvelgė į Lokincą.
- Taip, tik nepažadink.
  Aš neištvėriau ir „pabudau“. Mielu balseliu pasakiau:
- Kas pusryčiams, tėveli? O kas šie ponai?
Vienas jų nusišypsojo, pagriebė mane ir išsinešė laukan.
Man teko keliauti kartu su bernioku, kuris vos atsiradus progai bandydavo mane paliesti. Jis buvo gal šešiolikos metų todėl nesupratau ko jam iš manęs reikia. Jo grubios rankos siekėsi manęs, bet aš jam taip vožiau, kad pati negalėjau tuo patikėti. Šis įtūžio ir man padarė tą patį, o po to pasakė:
- Kvaiša, tave pardavė mano broliui todėl tu galima sakyti ir mano!
        Kai jis tai paskė aš pamaniau jog tai tik sapnas. Kaip mane galėjo parduoti šito broliui... Bet tai buvo niekis prieš tai, kad aš nežinojau kas nutiko Fredžiui. Ir tik dabar supratau padariusi klaidą, kad prašiau savo „tėvo“ pagalbos.
      Mes plaukiame jau dvi naktis, o tie vyrai valgyti man nedavė nei kąsnelio. Kaip jei šitaip gali?
    Į kambarį, jeigu taip jį galima vadinti, įėjo tas pats berniokas. Jis prisėdo šalia manęs ir pasakė:
- Atleisk už tai ką tau sakiau ar padriau aną kartą. Aš tiesiog buvau girtas. Beje kuo tu vardu?
    „Jis kvailys, jeigu mano, kad jam atleisiu“- pamaniau sau, bet gabūt jei su juo susidraugausiu jis man duos valgyti...
-Aš esu Geilė Ver... -taip norėjosi pasakyti Verbetė, tačiau nenorom pasakiau- Vaelnot. O tu kas toks?
-Aš esu Deivas, o pavardės neturiu.
Keistas vaikinukas, pirma sako, kad buvo girtas, po to nežino savo pavardės... gal jis ir dabar įkaušęs. Nesvarbu.
-Kur mane veža?
-Niekur, nes tave plukdina su laivu. Dar nepastebėjai? -nuišypsojo Deivas. -Nežinau. O kur norėtum?
-Namo, pas mamą... - ir pradėjau verkti kaip kokia maža mergiotė.
- Na aš einu, atnešiu tau valgyt.
  Net nežinau ar juo tikėti. Bet jis neatrodo labai grėsmingas, kol... kol yra negirtas. Gal jis žino kas nutiko Fredžiui?
  Deja Deivas neatėjo ir neatnešė man valgyti. Jis neatėjo daugiau nei vieną kelionės dieną. Tiesa valgyti man davė, tačiau kur gi Deivas?
  Ir štai atėjo laikas lipi laukan.
-O kur Deivas? -paklausiau pirklio, kuris atėjo manęs išsivesti.
-Koks Dei... aj tas Deivas. Jis mirė.
  Negali būt. Kodėl visi normalūs vaikinukai sutikti mano gyvenime turi mirti?
-O kaip? Kas jį užmušė? -klausinėjau ir klausiėjau.
-Iškrito už borto ieškodamai žuvies. Neva valgyt norėjo nors jis galėjo virtuvėje kimšti ir kimšti...
  Aš sustingau. Deivas paaukojo savo gyvybę, kad tik aš pavalgyčiau.
  Praėjo maždaug dvi paros, o aš visdar laukiau prie to laivo. Tame lave kur buvau aš buvo gabenamos merginos, o kitame vaikinai. Jie visi buvo surakinti stora grandine. Aš pastebėjau pažįstamą veidą. Nejau...
    Aš iš paskutiniųjų nusigavau prie vaikinų eilės. Priėjau prie to kuris man pasirodė pažįstamas. Jis atsisuko ir... jo šonas buvo sutvarstytas. Jis atrodė toks pajiegęs, kad buvo gaila į jį žiūrėti. Tai buvo mano Fredis. Net nesuprantu kodėl aš pasakiau mano. Galbūt aš jį tikrai pamilau. Ne, negali būti, nes jis yra negeras. Na įsižiūrėjus iš arčiau jis netgi labai gražus. Tik šiuo metu jis buvo apžėlęs plaukais ir smirdėjo. Na aš taip pat nekvepėjau, bet... na jie žinoma turėjo irkluoti patys todėl labai sukaito ir... na man nepatinka šnekėti šia tema.
  Aš jo paklausiau:
-Ar Lokincas tavęs nenužudė?
-Geile! Ne... deja. - kaip tai deja? Juk jis visdar gyvas. - Jis man nieko nepadarė. Beveik. Tu turi žinoti, kad...
-Frederikas kažkoks, kviečiamas į postą.
  Kai tai išgirdau tik pamačiau du sargybinius, kurių vienas nutempė Fredį, o kitas mane.
    Aš tikriausiai netekau sąmonės, nes pamenu tik tai, kad pabudau kažkokioje lovoje.  Ta lova buvo panašesnė į... tai tebuvo šienas. Čia gulėjau ne aš viena. Čia gulėjo visi. Galbūt čia yra ir Fredis. Atsikėliau ir nuėjau jo ieškoti.
  Radau, kadangi visur kabojo žibalinės lempos. Aš jį prikėliau, o šis tik strykt iš lovos ir... aš tik į jį pažiūrėjau ir nugriuvau. Mat šis buvo visiškai nuogas. Atsikėliau jau nebe „šieno kambary“. Fredis laikė mano ranką r ją glostė. Kai vaikinukas pamatė, kad aš jau nebe miegu išraudo ir paleido mano ranką. Aš psižiūrėjau į save ir pamačiau, kad esu tik su antklode. Supratau, kad jis galėjo mane pamatyti... nuogą jei tik būtų to norėjęs.
- Fredi, - nedrąsiai paklausiau.
- Ką? -jis atsakė taip paprastai, kad galėtum pamanyti jog jis mano brolis.
- O tu mane...
- Ne, nebijok aš nieko tau nepadariau ir juolab nepamačiau kol tu miegojai, o štai tu mane matei...
- Aš atsiprašau-gerai, kad jis suprato ko norėjau pakluasti.
- Geile. Aš turiu tau pasakyti, kad...
- Ššš... -pasakiau jam ir nutariau tai padaryti pirma. - aš irgi tave myliu.
- Ką??? -jis sutriko. -aš tenorėjau pasakyti, kad aš net nenumanau kur mes esame...
        Pasijaučiau kaip paskutinė kvailė. Visą laiką kol keliavome neištariau jam nei žodelio. Man buvo taip gėda, beje ne tik dėl to ką jam pasakiau, bet ir dėl to ką pamačiau.
-Geile, aš čia turiu gerą draugą, kuris mums padės. -jis parodė ranka į... į Deivą-susipažink su Deivu.
-Aš jį jau pažįstu. Bet maniau, kad jis jau mirė.
-Nu jo... tie mano, kad aš plaukt nemoku.
  Atėjo vakaras. Mes susikūrėme laužą. Deivas išsitraukė butelį. Jame buvo alkoholis. Fredis ir Deivas jį gėrė ir gėrė. Deivas pasigėrė ir vėl pradėjo prie manęs lysti.
-Atstok nuo manęs. - sušukau.
  Pabudo Fredis. Jis pamatė kaip Deivas bando mane pabučiuoti, pribėgo ir trenkė jam iš visų jėgų. Deivas nenusileido ir jie abu susimušė.
  Ryte aš pamaniau, kad jau galiu pareiti „namo“ iš miško. Fredis ir Deivas gulėjo ant pievos. Deivui buvo praskelta lūpa ir nubrozdintos kojos. Fredis gulėjo lyg ir sveikas, tačiau apvertusi jį ant nugaros pastebėjau, kad jam iš nosies smarkiai bėga kraujas, o galva praskelta. Juos abu aptvarsčiau ir laukiau kol pabus. Pirmas pabudo Fredis. Jis tik paprašė manęs pasilenkti arčiau ir pradėjo mane bučiuoti.
-Ką tu darai? -paklausiau jo.
-Tave bučiuoju, bučiuoju, nes myliu.
  Tai buvo tiesiog stebuklinga akimirka. Taip tai tebuvo akimirka, nes pabudus Deivui jis pradėjo karščiuotis ir mus užgaulioti. Neva aš priklausau jam.
  Praėjus pykčiams mes nuėjome į prieplauką, kurioje mūsų jau laukė laivas. Aš su Fredžiu išplaukėme namo, o Deivas pasiliko „žvejoti“.
  Ir vėl išvydau savo namus. Ir Metą, kuris sėdėjo parkelyje su panele Liza Bet. Dikutis žaidė gaudydamas drugelius, o mama skalbė.
  Mes su Fredžiu įėjome į mūsų kiemą ir aš jį pristačiau savo mamai kaip žmogų išgelbėjusį mane. Fredis pasiliko su mumis gyventi. Ir vėl gyvenau su savo šeima ir su visais, kuriuos myliu.