Rudeniuotą žiemos naktį,
Iš ketvirtosios jūros,
Išskalavo mane bangos
ir nutrenkė į krantą.
Atsimerkiu- juoda it kampe,
Pliaukšt per lempą.
Tamsi skylė pavirto kambarėliu,
O mėnulis sucypė pro langą.
Mano smegenų grioviuose sruvena
Galvos, Bajorų galvos- vis kūkčioju,
Slinkdamas per Pylimą, o akys plėšos,
Gaudo mažos liūtinės rankenos žvilgsnį.
Tuo tarpu vienaratis karutis išsivežė
Visus mano metus, protarpiais
Grįždamas, bet niekaip nesustodamas.
Tik dabar kitaip- aš pats į jį įšokau.
O bangos, pasiimkit mane- užteks.
Noriu grįžti atgalios, į
Ketvirtosios jūros drungzną dugną,
Kur miegas ima viršų...