Kur tu, ten diena ir naktis,
vien tu tai dangus ir ugnis,
tik tu, stebėk, turiu tave savo kišenėj -
maldaknygės eilutėse---
Ir čia ir sapne - degi ir gimsti
kiekvienos minties aušroje,
tu čia ir anapus esi;
jaučiu beribį orą erdvėje.
Tai tu, ar ne?
Matau bemirštančio žmogaus akis sapne,
jos nori šviesti man
Tai tu, ar ne?
Stebi mane iš aukšto
per neregimą laiko slenkstį;
žinau, tai tu, mačiau tave
praeinantį šalia
Buvai beveidis, lėtas, nerangus---
tu senas, jaunas ir belytis;
mačiau, jaučiau -
tai mano akys pasiglemžė akimirkai tave.
Ir miręs gimė vėl many
tavasis kūdikis prie upės,
kurio tu neregėsi niekada:
Žinok - tai tu esi
Visur ir visada
beribis mano
oras.