Dykumos alsavimas (Oazė)

Ant mažo žemės lopinėlio patiestas kilimas. Šalta! Kas galėtų patikėti? Apie tai išgirdę draugai laikytų mane pamišusiu. Nors ir pats, prieš kelias savaites apie tai pagalvojęs, parašyčiau tokią pat diagnozę. Kas manimi patikės, kad vidury dykumos, naktį, aš šąlu? Nuo šalčio negaliu užmigti. Kas keisčiausia, šiuo metu pietų pusrutulyje vasara, tad aš šąlu vasarą dykumoje!  Absurdo vakarėlis, vasariškoje dykumoje naktį šalčiau nei sausį žiemiškoje Lietuvoje! Net baltumo čia daugiau. Smėlis baltas kaip sniegas, net saulė nuo jo atsispindi, o nuo kopų, jei turėtum slides, galima būtų pačiuožinėti.  Kažin, ar dykuma ir sausra tikrai tai, ką mes įsivaizduojame?

Kupranugaris šalia šniokščia. Pakentėk drauguži, nedaug teliko. Pastarosios pora dienų net ir jiems buvo pragariškos. Smėlio audros vertė visus laikytis kartu. Žmona, jei sužinotų, kad per šias dvi paras, didžiausias mano troškimas buvo apkabinti moteriškos lyties kupranugarį, tam kad galėčiau pasislėpti nuo visur prasibraunančio aštriabriaunio smėlio, krykštautų iš džiaugsmo. Pagalvotų, kad tai tinkamas kerštas už visas skriaudas, kurias esu padaręs moteriškos lyties atstovėms. Cha-cha! Trys savaitės be moterų, o priverstas glaustis prie šiurkštaus kupranugario kailio. Bala nematė. Praleisti tris savaites dykumoje buvo didžiausia mano svajonė.

Įdomu, kas galėjo pavadinti kupranugarį „dykumos laivu“ ar „smėlynų laivu“? Tikriausiai žmogus, matęs jį tik pilname smėlynų paveiksliuke ar zoologijos sode. Tai dykumų Dievas, kitaip - gyvybės nešiotojas ir saugotojas. Kupranugaris dykumoje lygu gyvybei. Tai ir draugas, ir ramus tėtis, neprarandantis pasitikėjimo savo jėgomis, ir globojanti mama, sunkiausią minutę galinti atiduoti gyvybę, kad pamaitintų ir pagirdytų savo vaiką, ir sesuo, kurią gali apkabinti, ir psichologas, su kuriuo gali pasišnekėti, ir galų gale tvirtovė, už kurios gali pasislėpti nuo žiauraus dykumų vėjo. Stebėdamas jų gyvenimą kartais pagaudavau galvojantį save, kad šiose vietovėse ne gyvūnai panašėja į žmonės, o atvirkščiai – žmonės į gyvūnus, tiksliau -  į kupranugarius. Žmonės, o ypač vedliai, tampa tokie pat išdidūs, nepriklausomi, viskam atsparūs, lyg spjaunantys į visas smulkias negandas ir nepriteklius.

Labai įdomūs tie žmonės. Kiekvienas jų kaip uola. Vėjų išraižytos raukšlės, iš jų stoto nesuprasi, ar jie gyvi. Apipučiami vėjų, dulkės lieka raukšlėse, susikaupia ties jų galiukais ir byra ant žemės. Atrodo, kad tai vyksta tūkstantmečiais. Jų veiduose sustingsta dykumos alsavimas. Slenka istorija, viskas pavirsta laiko dulkėmis, o šioje akimirkoje, tik šie išraiškingi žvilgsniai ir kupranugariai bei jų vilkstinė pagaliau radusi kelią iš laiko labirinto. Kažkur šiame labirinte trims savaitėms pasilikau ir aš.

Ilga šalta naktis, o dieną varginantis karštis. Aplinkui dykuma ir sausra. Ji nėra tokia baisi, kaip atrodo iš toli. Tai tik smėlis ir dulkės. Jei turi vandens atsargų, patikimą vedlį bei kupranugarį, tai akimirkos ir gyvenimo oazė, kurioje gali skirti laiko sau ir savo išgyvenimams, jausmams ir mintims. Svarbiausia ne tai, kas supa aplinkui, o kaip jautiesi tu šioje aplinkoje. Dykumoje svarbiausia ne sausas oras ir vandens trūkumas, o kelio žinojimas, tikėjimas ir ėjimas. Taigi, ar tikrai sausra tai baisus ir žiaurus metas? Juk gali kada panorėjęs atsigerti vandens ar pasislėpti nuo saulės! Kas jaučiasi patogiau? Ar aš, bet kada galintis pasikliauti savimi ir kupranugariu, ar vandenyno vidury dreifuojantis žvejys, ką tik praradęs laivą ir tuo pačiu kelią? Kas baisiau, žiauriu laikmečiu - sausros metu, -  turėti saują vandens, kai tau to labiausiai reikia ar turėti aplink save vandenyną ir negalėti atsigerti nei lašo? Kas ta sausra? Vandenynas man primena šiuolaikinį miestą, aplink tiek daug galimybių, tiek daug to trokštamo vandens, nors imk ir gerk kada tik panorėsi, bet niekada negali iš jo paimti to, ko tau labiausiai reikia. Tik tavo laivas subyrėjo į šipulius, atsitrenkęs į akmenis ir tampi niekam nebereikalingas, negali niekuo pasinaudoti. Taigi ar iš tiesų sausra pats baisiausias dalykas, kurį galima įsivaizduoti? Nešantis tik nelaimes, kuriame neįmanoma išgyventi? Ne! Baisiausia – kelio nežinojimas, ateities nebuvimas, tikėjimo trūkumas, ir vandenynas galimybių po kojomis, kurio tau nereikia? Gal tai ir yra sausra? Ar dažnam sieloje neatsitinka sausra pilnoje vandens vietoje - vandenyne, o kitas, būdamas viskam abejingoje ir viską džiovinančioje aplinkoje, jaučiasi puikiai, turėdamas tik keletą taip reikalingu lašų. Dykumoje bet kas pasidalins su tavimi paskutiniais vandens ir meilės lašais. Ką gali nuveikti miesto vandenyne, be lašo gryno, tikro vandens - jausmų. Bet kuris vedlys pasakys, kad dykumoje pilna vandens, tik reikia mokėti ieškoti. Visai kaip gyvenime. Ir kas iš to žinojimo, kad po tavimi ištisi kilometrai sūraus vandens masių?

Nesijaučiu vienas dykumoje! Šioje vietoje, kurioje, atrodo, nebeįmanoma gyventi, vyksta be galo daug įdomių ir prasmingų išgyvenimų. Gyvybingumas ir noras gyventi čia trykšte trykšta. Net mažiausia gyvybės forma suranda kažkokį kelią, prasmę ir sugeba užsikabinti į gyvenimą. Jie visi sugeba išgyventi kartu, ko taip dažnai nesugebame mes. Gulėdamas ant kilimo, kaip smėlio dulkelė laike, prisimenu vaizdą iš lėktuvo. Kokia atšiauri atrodė dykuma ir kaip gundančiai bei gaivinančiai viliojo vandenynas, o sausra - varžė ir gąsdino. Tik čia ir dabar supratau, jog sausra ne tas metas, kai aplink smėlis ir karštis, bet tavyje yra bent lašelis sielos gyvybei reikalingo vandens, o tada kai aplink daug vandens, kuris tau nereikalingas, kuris nepalaikys tavyje gyvybės ir kurio negali pasisemti, o viduje viskas išdžiūvę, visiška sausra.