Užrašai kitaip (11)

11. Desantas

Diena būna džiugi kai numetu „Užrašus kitaip“. Tačiau Savyje (Savęsp ar Savęspi) tai ilgiau neįmanoma. Nepadaryti darbai neužleidžia vietos kitiems ir čia elgiamasi kaip su kūdikio laukiančia moterimi – reikia išnešioti, iškentėti, pagimdyti ir tik tuomet ateina eilė kitam.
Vėl imu „Užrašus... “, bandau užrašyti džiaugsmą, patirtą svečiuose pas senelius, bet jie žiūri į mane nepatiklia tuščių lapų baltuma ir nelengva save įtikinti, kad nenusipelnau atsargaus nepasitikėjimo.
- Ar nešoku aukščiau bambos, Vidini?
- O kada buvo kitaip? – atsiliepė. - Taip buvo, kai norėjai būti rašytoju, bet nesugebėjai, taip bus dabar, kai vaizduoji režisierių, bet jo vietoje regiu kažkokį nesubrendėlį..
Atstūmiau  „Užrašus... “
- Gal tu teisus, bet pažiūrėk, ką tau parodysiu. Matai?
- Kažką labai neaiškiai.
- Susikaupk, Vidini. Susikaupk...
Miglotoje apytamsoje pradėjo ryškėti daiktų kontūrai. Labai laukiau, kad jų grūstyje greičiau įsiryškintų scena. Jau kiek laiko, kai jos laukiu, bet šį kartą pasisekė pakilti į Vilties apogėjų ir suprantu, kad nusivilti nereikės. Pasirodę scenos apmatai buvo ryškesni, o netrukus supratau, kad Vidinis juos irgi įžiūrėjo. Matyt, buvau suvokęs, kad Savyje irgi reikalinga kurti vietas ir koncentruoti energiją, kad reiškinių ar įvykių prasmės nepasimestų visumoje - reikia turėti duris, langą ar bent kaminą, kad galėtumei įeiti į patalpos vidų ir stebėti ten vykstantį gyvasties judėjimą. O likimo po sėdyne pakišta režisieriaus kėdė neleido blaškytis – reikia scenos! Ir jau matau, kaip ji vis raiškiau šviečiasi. Net nustebau, kodėl tokia didelė.
- O! – išgirdau Vidinį ir maniau, kad greit įsitikinsiu, jog Vidinis tik tol Vidinis, kol užrakintas, kol supresuotas kaip diskelis, bet štai uždedi jį kur reikia ir girdi, kaip Deivis su Eduardu Kaniava gieda maldą „Tu, kuris aukštai“. Laukiau, kad kažkas panašaus turėtų atsitikti su Vidiniu, nes  jau  susikaupė kai kurie reikalingi pojūčiai – tikėjausi netrukus jį pamatyti scenoje.
Manau, kad prisimenate, kaip Pirkaitienė suglumino Vidinį paklaususi, ar jis žino, kodėl jo toks vardas ir buvo įsitikinusi, kad nežino. Net gėdino - esą, „toks didelis, sunkus, pasitikintis savimi, o Savęs nepažįsti“. Ir tuomet prižadėjo, kad  ji jam pati pasakys,  kodėl jis Vidinis.
Matyt, būtent toks Pirkaitienės pažadas atleido vadžias jos ir Vidinio santykiuose – atrodė, kad įtampa atslūgo. Tai mane džiugino,  bet greitai pajutau pavojų, kad gal tai ramybė prieš besikaupiančią audrą. Laukiau – ir, matyt, to laukė Vidinis - kada  ji tęsės pažadą, bet tylėjo ir tyli. Bet ar tikrai tyli? 
Ir  štai kitas dalykas, kurį reikia prisiminti ir kurio nenori įsileisti „ Užrašai“ – tai būtent mano nesuprantamas džiaugsmas, atėjus pas senelius į viešnagę. Vos suspėjęs su jais pasilabinti, netikėtai pasijutau džiaugsmingai laimingas, nors, atrodytų, pateisinančios priežasties nebuvo. Vidinis net priekaištavo, kad mano išpirka už kepurę - tie dešimt litų - menka išperka.. Ir vis dėlto nepakeičiau dešimties litų  į didesnį pinigą. Tai todėl, kad pajutau, jog šitame pinigėlyje įpresuota daugiau - įpresuotas skrydis. Savęspi gyvenime pinigai nieko nereiškia ir atsitiko taip, kad pats to nesitikėdamas, per išpirką už savo kepurę gavau didžiulę dvasios vertybę - tiesiog fiziškai jaučiau, kaip skardžiai sustaugė Lituanicos propeleris, kaip Niujorko pakraštyje, Beneto aerodrome prieš akis pasišiaušė Atlantas. 
- Ji reikia  įveikti, - pasakė Darius.
- Tą ir padarysim, - atsiliepė Girėnas.
Dešimties  litų banknote įmontuoti lakūnai portretai atgijo. Ir tuomet jau galėjau pasakyti: -  Vidini, žinau, kodėl toks tavo vardas. Todėl, kad esi supresuotas. Kas tu esi, mes dar nežinom. Bet Pirkaitiene tikėk, ji greitai pasakys.
Todėl vyliausi pamatyti, kaip tai bus padaryta – tikėjau, kad  pirmasis mano režisūros darbas priimtas peržiūrai ir Dievas leido jį turėti  scenoje. Tokios scenos atsiradimas reiškė, kad turiu ne tik didelį norą turėti, bet kažką daugiau, kas norą realizuoja dvasioje. Galima buvo galvoti, ką ir kaip šioje scenoje reikės padaryti, kad lengviau susivoktus Savęspi, o paskui sutirštintais peizažais išnešti iš ten ir parskraidinti Lietuvon.
Nepaskubėdama keliasi uždanga.
- Lauk. Iš šalies pamatysime, kaip atrodėme Senelių namuose, - pakuždėjau.
-Turbūt nekvailai atrodėm, - atsiliepė Vidinis, - bet argi tai  įdomu? Argi neįdomiau pamatyti,  kaip tie namai mūsų laukė? Kai jie ruošėsi mūsų sutikimui? Negi tau  neateina į  galvą pamąstyti apie reikšmingesnius dalykus? O kad sceną turime, žinoma - puiku. Aš irgi jos norėjau. Labai.
- Reikėjo anksčiau kalbėti apie svarbesnius dalykus, dabar per vėlai susigriebei.
- Kodėl vėlai? Kai labai nori, Savyje vėlu nebūna...
Scena tuščia ir atrodo, kad pakabinta ant sparnų – balta, lyg išskelbta drobė. Toks jos dangus, grindys, pasieniai ir galiausiai suvoki, kad tai  jau ne scena, o įskraidintas baltapūkis debesis su baltomis angelų statulėlėmis. Bet jos lengvos, judančios ir galbūt tuo labiausiai skiriasi nuo angelų, kurie puošia Vilniaus arkikatedros skliautus.
Pasigirsta lyg šiol negirdėtas jaunas balsas.
- Leiskis, Karolina. Ir tu, Feliksai - abu leiskitės, - skambina žodžiai. - Kas žino, gal  dar ir mums reikės atleidimo prašyti. Adomas su Ieva pirmąsias nuodėmes padarė būtent danguje.
- Nesuprantu, kodėl jam prireikė pasimatymo su mumis. Per tiek metų nereikėjo, net neprisimindavo, - pažinau senelį  Feliksą.
- Čia apie tave, - kuštelėjo Vidinis, bet jo informacijos nereikėjo; žinojau, kad apie mane, bet - ačiū Dievui, kad debesyje paskendusio senelio Felikso žodžius girdėjau jau po susitikimo jo namuose. Net nesuvokiau, kodėl jie sakomi pavėluotai - kodėl lyg pašnibždant, lyg netyčia, bet taip jautriai, kad žodžiuose prasikala  kiekviena raidė ir skruzdėlės bėgioja po visą kūną. Jau užmiršau, kad atsiradusioje scenoje vaidinama ne pagal mano scenarijų ir režisūrą.
- Nenorim net prisiminti, kuo buvome Šklėriuose. Ir dar prieš šimtą metų! Vėl karstyk lopšius, vėl  gimdyk ir laidok! Vėl..  Et, dykas darbas apie tai, Kazimierai, kalbėti. Nebūsim, nedalyvausime jokiuose pasivaidenimuose. Nepyk, Kazimierai, bet nenorim. Šklėriuose jau seniai užmiršti. Ir ačiū nors už tiek, kad niekas netrukdo, - kalbėjo Karolina.
-Na, nesispyriokite, Karolina. Ne svetimas gi jums Pranucis. Anūkas. Padovanosime jam sceną ir tegu metelius kitus pasidžiaugs. Feliksai, ko tyli? Ne tiek jau daug čia to darbo - pasivaidenti. Aš jums irgi padėsiu, - įkalbinėjo senelius jaunas vyriškio balsą.
Atkakliai, užsispyrusiai  akimis ieškojau kalbančių debesyje pasislėpėlių, bet jie buvo nematomi-galbūt tai ir buvo jų tikroji būtis -  būti dvasia ir tik. Bet  tai, matyt, yra giluminis dvasios  būvis - mažiausiai  judrus ir mažiausiai suprantamas išoriniam pasauliui, kuomet net į sapnus ji nebeišeina. Ir nežinau, kaip galėjau pažinti senelius  Feliksą ir  Karoliną, jeigu nebūčiau anksčiau girdėjęs jų balsų. Tuomet  juos girdėdamas ir viešėdamas jų namuose buvau nusiteikęs manyti, kad tai, kas vyksta – pirmiausiai vyksta  dėl  manęs.  Bet kodėl dabar taip atkakliai susitikimui su manimi  priešinasi  Feliksas ir  Karolina?  Ar ne todėl, kad jiems patiems reikia sugrįžti šimtu metu atgal ir  apsirengi buitini ir išvaizda, kokia anuomet jie turėjo?
Kazimieras atkaklus ir, sprendžiant pagal balsą, inteligentiškas, jaunas žmogus. Po neilgų jo įkalbinėjimų išgirdau jau pasikeitusį, beveik džiugesiu atsidususį Karolinos balsą:
- Iš tikrųjų, kad šventasis Kazimieras esi. Tegu vestuvės, Kaziuk, bus ant tavo bambos. Tiek to, šį kartelį dar pasivaidensime. Vis tik Pranucis mūsų anūkėlis, - sutiko Karolina ir kažkodėl nusijuokė.
- Ką ji pasakė? - suklusau, - Negi, Vidini, žiūrime vaiduoklių teatrą? Negi mums vaidenasi?
Pasitarimas debesyje baigėsi. Raiški, aiški kalba pritilo, įsileisdama murmėjimą,  triukšmą, šurmulį, o po vieno stipresnio  bilstelėjimo, pamatėme kaip iš debesies nusileidžia kopėčios, kuriomis  vienas paskui kitą žemyn leidosi Karolina, Feliksas ir Kazimieras.
- Priimkite desantą, ponai Vidini ir Karlonai. Va, pažiūrėkite,  koks jis gražus, - triukšmingas ir judrus buvo Kazimieras: - Turbūt manėte, kad sparnais atskrisime, dvasia atplevensime, o čia  paprasčiausios medinės kopėčios. Liūdna, ar ne? Bet palaukite, neskubėkite liūdėti. - paprašė  Kazimieras, lengvai nušokęs nuo kopėčių skersinio ir nelaukdamas kad su Vidiniu įsiterptume į jo monologą. Nuo kopėčių skersinio moteriškai atsargiai nulipo Karolina, arti grindų buvo Feliksas: - Manau, kad tokio desanto jums neteko matyti. – Ir pakėlęs akis į debesį: - Na, o Jūs kur? Ėgi, sparnuočiai, greičiau leiskitės, - pusbalsiu pašakė Kazimieras ir vienas po kito scenoje nusileido keturi angelai.
- Tikriausiai Karolinos ir Felikso sūnūs. Tie, kurie kūdikiais būdami mirė, - išgirdau sujudintą Vidinio sielą.
- Ačiū Dievui, -pasakiau užversdamas dar vieną „Užrašų kitaip“ puslapį.