*

Štai dailininkas ruošiasi tapyti,
Į dangų pažiūrėjo, į dažus,
Danguj ką galima dieną pamatyti,
Kai jis saulėtas ir žydrai gražus.

Paklausiau: Ką danguje matai tu dieną,
Kai saulė šviečia ir nėra žvaigždžių?
Atsakė: aš turiu žvaigždutę vieną
Ir net miegodamas prie jos budžiu.

Dažus su žvaigždėmis skiedžiu aš naktį,
Mėnulio įdedu, tylos nakties,
Kai saulė bunda aš nustoju lakti,
Dažai pilni visatos išminties.

Aš krūptelėjau, kaip tobula ranka
Nakties dangaus šviesa užliejo drobę,
Už tų dažų pasislėpė diena,
Man atsivėrė šio išminčiaus lobiai.

Štai kaip tapyti sugeba žmogus
Šiam laikmety girtuokliu pavadintas,
Jis ima dangų - jį paims dangus,
Ir tik ateinančių kartų bus pripažintas.

Lenkiu aš galvą prieš tave, senuk
Ir garbinu tave, kaip Jėzų Kristų,
Mąstyk, tapyk, per amžius būk,
O tavo ašara į grūdą tepavirsta.