Valytoja

Tu buvai vienintelė tokia valytoja - norėjusi nublizginti vasaros dulkėm apneštą saulę, išskalbti juodus, lietum primirkusius debesis...

Tu sakei, kad niekada nematei negražaus besišypsančio veido - todėl aš šypsojaus.

Kasryt tu sukabindavai ant beržo, augusio po tavo langu, pernakt nukritusius lapus ir plonu teptuku juos nudažydavai sodriai žalia spalva - ne, tu nenorėjai, kad vasara tęstųsi amžinai: tiesiog pavogti iš rudens bent vieną dieną, trumputę jo akimirką...

Ir dar - tu norėjai pakabint žiemos danguj iš žiedadulkių nupintą vaivorykštę. Bet pasaulio krašto taip ir neradai...