Sesuo

Mano auskarai žvanga kaip monetos. Gatvė – žemyn. Blausia virpančia žibintų šviesa užlietas šaligatvis veda į miesto žiburius. Nuo jūros – druska ir drėgmė – plaukai plaikstosi vėsiam nakties vėjy. Rankom susikibusios poros. Vyrai – atsigręžia. Šypsausi. Mano žingsniai grakštūs ir tvirti. Tolumoje – muzika. Man – tik ritmas. Aš esu sesuo.
- Kiek?! – šūkteli senis už nugaros.
- Kiek smilčių, – mosteliu jūros pusėn.

Krūtinėj lyg akmuo apsiverčia ir sužvanga auskarai. Likusį kelią iki miesto klausausi tik jų. Užeigoj po melsva neonine iškaba – stiklinės, balsai ir melodijos pulsas persmelkia iki pirštų galų. Nužvelgiu žmones, veidai vienodi. Galbūt tie patys. Rankose atsiranda stiklinė – įsisuku į triukšmo verpetą, bet vis tiek girdžiu savo auskarus. Šypsausi. Vos už keletos metrų – jūra ir tyla. Ošimas.
- Gražūs auskarai.
Atsisuku. Pilki marškiniai. Veidas – lyg būtų ką tik perėjęs dykumą. Ne druska – smėlis. Atpažįstu. Ir pasirenku. Aš esu sesuo. Jis – vyras. Mes išeinam į paplūdimį palikę tuščias stiklines ant nešvaraus stalo.
- Kiek ėjai? – klausiu.
- Ilgai. Dykumoj viskas dar ilgiau. Dėl smėlio.
- Vienoda.
Jis linkteli.
- O tu?
- Aš esu sesuo.
- Ir niekur nėjai?

Vėjo gūsis nuo jūros sužvanga auskaruos ir aš nebeatsakau. Bangos sudrėkina pėdas. Pakeliu akis į tamsų vandenį tolumoj. Žinau, kad kai raudoniu išryškės horizonto linija, aš eisiu namo. Eisiu paplūdimiu, ne gatve. Oda aplipusi smėliu, švelniai brauksiu jį visą kelią. Auskarus įsidėsiu į kišenę. Kad būtų tyliau. Tylu.

Namuose – kava. Už lango jūra. Kartu. Klykia, kaip kasryt, didžiuliai pilki paplūdimio paukščiai. Veria. Braukiu delnu per veidą – nosį, akis, skruostikaulius – vis smėlis. Paskutiniu prisilietimu sulyginu – dykuma.