Jėgų pardavėjas

Tai buvo beveik niekuo neišsiskiriantis kioskas halės turguje. Apiblukusi iškaba skelbė "Mažiems ir dideliems", o jos kamputyje buvo mažytėm raudonom raidėm užrašyta "parduodu jėgas".
Žmones prieidavo prie langelio ir tyliai, tarsi gėdydamiesi, paklausdavo:
- Ar turi jėgų?
Pardavėjas persisverdavo per prekystalį, pažvelgdavo kairėn, po to dešinėn, ir mostelėdavo pirštu:
- Užeik pro galą.
Kai kurie pirkėjai pabėgdavo. Kiti tiesiog numodavo ranka į tokį rizikingą biznį. Bet būdavo ir tokių, kurie užeidavo už kiosko. Jis atidarydavo duris ir pasodindavo juos į seną, nepatogią, rusišką kėdę. Ir duodavo jiems du laikraščius. Pirmąjame buvo Fudzijamos interviu prieš kovą, o antrajame - po kovos. Pirmiau jis duodavo paskaityti antrajį laikraštį. Klientui perskaičius laikraščius, jis plekštelėdavo delnu jiems per nugarą:
- Na, kaip?
Jeigu jėgų neatsirasdavo, jis niekada neimdavo pinigų, nors ir stengėsi visada paslaugą atlikti kokybiškai.
Kartą į savaitę pas jį ateidavo verslininkas juodu kostiumu. Ir tamsiais akiniais, kurie niekada neleisdavo pamatyti, kas žiba jo akyse. Verslininkas traukdavo tiesiai prie kitos kiosko pusės, pats atsidarydavo duris, klestelėdavo į kedę, ir nesakęs nė žodžio, imdavo skaityti laikraščius. Po pusvalandžio, taip nieko ir nepasakęs, jis atsistodavo, padėdavo laikraščius, ir palikęs ant kėdės penkis dolerius, išeidavo. Pardavėjas nežinojo, kad doleris - pinigas. Todel jis į dolerius vyniodavo saldainius ir juos pardavinėdavo po 17 centų.
Penktadieniais iš šiaurės pūsdavo stiprus vėjas, atnešdamas šleikštų tvaiką iš žuvų turgaus pusės. Penktadieniais jis beveik nieko neparduodavo. Tik kartą, pas jį penktadienį atsibeldė du dviratininkai. Tą kartą jis iš jų pinigų neėmė. Jie padėkojo, ir patraukė toliau, į vakarus. Jis žiūrėjo jiems pavymui, stebėdamasis, kaip saulė raudoniu užlieja visą tuščią turgų ir dviratininkai tirpsta raudoname jos diske.

--
iš anksto dėkoju už komentarus. have phun!