Romansų vakaras, o gal godus mūsų pasjansas
Tu išvažiuoji sparną laviruodamas ant smėlio
Kad net žaibų pakelt nuo plikledžio nėr šansų
Gal jau vartojom – bėgti. Bandėm tapti vėle.
Apsukdami save, riešus ir sąnarius tarp pirštų
Suspaudžiant kūną, įtampai nerangiai kylant
Buvai lakūnas, dykviečių ir šiaurės laiko juostų
Buvai šešėlis – kregždžių gūsis mano mylioj.
Pigus svaigimas galvai – kreivas pakilimas
Lapų geldelėse, matai, coliukės tykiai miega
Tai skrisk pas jas, ironiškai brangus, lakūne
Ore tik balansuok, balandžiai ruošias sniegui.