mini esėistinis iškritimas į gyvenimą „Bella“

Yra toks padavėjas. Subtilioje maisto tiekimo kavinėje/bare, itališku pavadinimu, netoli fontano. Šiai vietai jaučiu sentimentus, nors tik visai neseniai pastaroji įplasnojo į dienotvarkę. Sentimentus jaučiu ne viena. O kaip sakant kur du, ten ir trečiam vietos atsiras.
Taigi - padavėjas.
Jis kasdien sudaužo daugiau indų nei uždirba. Nesupraskite manęs klaidingai, neskaičiuoju svetimų pinigų. Ir padavėjų darbo kokybės kontroliere nedirbu.
Bet Jis toks.... tooooks.... toks.
Visada priena, tarsi niekada nieko nebūtų sudaužęs.
Veidas išlaikyto nejausmingumo. Žvilgsnis. Cituoju žvilgsnį: „Vai vai, blondinė, vėl pusę valandos vartys meniu, kol supras, kad čia „15minučių“. Kalba Jo raiški, maloni. Visada kantriai laukia, kol aš ir kita „aš“ užsisakome Calzonne`ės.
Na, taip, jos tik trys rūšys, bet gi visada reikia gerai apgalvoti, kurioje kalorijų mažiau arba tiek, kiek dar galime sau leisti šiandien.
Visada patiekia maistą mandagiai. Visada paklausia: „ar labai skanu buvo?“. O aš ir kita aš nuolankiai linksim. Tarsi Jis niekada nieko nebūtų sudaužęs.
Yra toks padavėjas.
Visada jam paliekam arbatpinigių ir dažniausiai grįžtam prie to paties staliuko. Nežinau ar dėl vaizdo pro langą, ar dėl... na, žinot, apie ką aš.
Sentimentai linkę greitai įsitaisyti jaukioje kavinėje/bare. Ir nesvarbu kiek puodelių ar lėkščių nukeliauja į alaus butelių liejimo fabriką. Mes visada žiūrėsime į padavėją taip, tarsi jis niekada nieko nebūtų sudaužęs, nes Jis toooks... toks.