Ją tyčia tyčia
nuvilksiu ant asfalto
pačiupusi už seilėtų antenų
ir kai jau bus ji vietoj patupdyta
nulėksiu kelkraštin ir pasislėpsiu
už seno besiilsinčio inteligento
kad neduok die nebūčiau
krauju jos aptaškyta
tuomet nekantriai lauksiu
kol pravažiuojančio automobilio
ratai dideliausi traiškys pamaži
jos kiautą ir kvailas akis
ir kai jau bus visa visa
įstrigus padangos ornamente
aš apkabinsiu seną besiilsintį inteligentą
nes sraigės nebebus jau.
O gal geriau trekšt pėdele
ir jau po sraigės -
ir rūpesčių mažiau,
mažiau ir vargo.