Tėvo kelias

Žmona šešias dienas degė ir vaitojo. Septintąją nutilo. Nė žodžio nepratarė. Aštuntąją dieną Asatoa, vedinas sūnumis, patraukė į preriją.

Jie ėjo vorele, kartkartėmis pailsėdami, užkrimsdami džiovinta elniena. Juos ginė vienišo vėjo atodūsiai ir tyla. Tačiau tylą sudrumstė vilko staugimas užnugary. Jauniausias sūnus pravirko. Asatoa, pasivėdėjęs mažąjį į šalį, išsitraukė peilį.
- Tu – ne mano sūnus, – tarė ir perpjovė šiam koją aukščiau kulno.
Trise patraukė toliau, nepaisydami mažojo verksmo. Nei tėvas, nei vyresnieji neatsigręžė ir nematė, kaip šis bando sekti paskui, klupdamas bei griūdamas. Verksmas tilo, kol galiausiai liovėsi. Vilkai atsiliko.
Saulė leidosi ir kilo. O išalkusių vilkų  kauksmai pavijo tėvą ir vaikus. Asatoa atsigręžė į berniukus. Vyriausias ramiai stovėjo, tvirtai sučiaupęs lūpas. O jaunėlis drebėjo, vos tramdydamas ašaras. Asatoa paėmė šį už rankos.
- Tu – ne mano sūnus, - dusliai ištarė, o kraujas nudažė blyškų prerijos smėlį.
Vilkai nutilo, priėmę žmogaus auką.
Asatoa su sūnumi ėjo pirmyn. Tačiau jų jėgos seko, o žvėrių alkis nemarus. Netrukus šiurpus staugimas pasiekė tėvo ir sūnaus ausis. Asatoa išsitraukė peilį.
- Tu – ne mano sūnus. - Niūriai žvelgė į vyriausiąjį.
- Tėve, kodėl?! – nevilties apimtas sušuko šis.
- Mano žodžiai tėra burtai. O mano kelias yra vienintelis, ir jo niekas nepakeis, net aš pats. – Ir Asatoa smogė vaikui peiliu širdin.
Jis atitolo nuo vilkų. Priešaky išvydo kaimelio šviesas. Žvėrys, pabijoję šunų kvapo, nesivijo vienišo keliautojo.

Po metų Asatoa grįžo namo. Jį pasitiko žmona su kūdikiu ant rankų. Asatoa pakėlė vaikelį prieš saulę ir tyliai kartojo:
- Tu mano, mano sūnus. 



dedikacija -> chariot