Storulės kančių dienoraštis arba šešios džiovintos slyvos

2006 10 16

Pagaliau apsisprendžiau numesti antrąjį žmogų, sėdintį man ant pečių, - t. y. atsikratyti nereikalingo svorio. Ne, neketinu tapti manekene ar kaulų vyniotiniu. Yra daug gerų dalykų, dėl ko verta tai pamėginti. Todėl susiradau n... medicinos centrą, kur tikiuosi pagalbos. Prisiregistravau ir gavau pirmąją užduotį -  vakare nuo 20 val. nieko nevalgyti bei negerti. Ryte kažkaip pasijuntu liesenė.
Centre labai maloni aplinka. Netgi arbatos klientams pasiūloma. Beje, pinigai už viską iš kart sulieknina piniginę. O gydytojos ir registratorės tarsi nužengę iš madų žurnalų viršelių. Tikrai nepatogiai jaučiuosi su tais savo lašiniais.
Padaromas tyrimas, o rezultatai bus tik popiet. Jaučiuosi alkana kaip vilkas. Pirma ir vienintelė mintis – kuo greičiau surasti vietą, kur būtų galima prisikirsti. Palaimintasis „Delanas“... tačiau čia, bekraudama salotas į lėkštę, iš jaudulio apverčiu padėklą su žemaitiškų blynų porcija ir visas maistelis ištykšta ant grindų. Gal tai ženklas? Ai, nekreipiu dėmesio. Vėl prisikraunu solidžias porcijas ir palaimingai stiprinuosi.
Grįžusi į centrą, susitinku su malonia dietologe, kuri sudaro man taip vadinamos „rotacinės“ dietos planą. Brrrr... rotacinė – skamba kaip žemės ūkio terminas. Jos primygtinai prašoma, užlipu ant svarstyklių. Taaaip. Komentarai nereikalingi. Dietologė man smulkiai viską aiškina ir bando įsiūlyti kitas procedūras bei produktus. Kažkaip neatsispiriu prieš dėles ir dar keletą testų, tačiau šiandien – jau gana. Taigi – rankoje aplankas su visais dokumentais ir rotacine dieta. Trauktis nebėra kur...

10 17

Pirmoji rotacinės diena. Vakaras su norvegais. Visi geria alų ir gardžiuojasi mėsyte, o aš – tik mineraliniu.  Užtat šoku kaip pasiutusi, matyt, man tikrai pasimaišė...

10 18 -22

Šias dienas galima būtų išbraukti iš gyvenimo. Viską supa kažkokia migla ir apatija. Pastebėjau, kad retkarčiais imu garsiai kalbėtis su savo pilvu, bet nežinau, ar tai padeda. Kažkurią dieną liūdnai braidžiojau po klevo lapus ir rinkau juos, o pavaduotoja vėliau pasakė, jog  tada mano žvilgsnis buvo kaip mirtininkės.
Mokykloje stengiuosi neiti pro valgyklą. Dresiruoju savo kūną: pratinuosi prie kopūstų ir kitokių daržovių ir bandau atbaidyti organizmą nuo kavos, saldumynų, duonos ir kt. skanėstų. Užtat miegu nuostabiai, rodos vien miegočiau ir miegočiau. O į mokyklą velkuosi koja už kojos, tempdama savo kaulus ir lašinius. Ypač buvo sunku vieną dieną, kai atvažiavo mano draugas ir įkvėpėjas  - kai jie abu su vyru kirto keptą vištą bei salotas, gardžiavosi  „Rafaelo“ saldainiais, o aš liūdnai graužiau per mažai ištroškintus cukinijos gabaliukus... Visdėlto nukniaukiau vieną  „Rafaelo“ ir iš karto prarijau vos ne su visu popierėliu. Garbės žodis, nieko skanesnio nesu ragavusi...


10 22

Susitinku su viena moteriške, kuriai darė tuos pačius tyrimus. Ji aktyviai laikosi tos dietos jau keturiolika mėnesių. Tik paklausykite kaip skamba – ke – tu –rio – li – ka. Kartais manau, kad po mėnesio aš paprasčiausiai išnyksiu „kaip dūmas, neblaškomas vėjo“... Tačiau ji mane įkvepia savo džiaugsmu bei entuziazmu. Ji- jau nebe viena. Mes jau dvi. O tai šį bei tą reiškia. Gal kaip nors ištversiu....

10 23-30

Mokykloje dėl mano lieknėjimo programos verda karšti debatai. Pamažu kuriu palaikymo komandą. Vieną vakarą vis dėlto išdrįstu užlipti ant svarstyklių. Net išpučiu akis. Yra! Yes! Yes! Yes! Yra rezultatas! Iš karto pasidaro linksmiau.
Nors visose parduotuvėse sąžiningai ir detaliai naršau po šaldytos žuvies bei mėsos skyrius, jau niekur nebesitikiu rasti nei oto, nei kardžuvės, nei kalakutienos – kažkodėl mano kvailam organizmui kol kas tinka tik tokia žuvis ir tokia mėsytė. Todėl kol kas gyvenu iš vis be mėsos.
Kadangi  dar antradieniais važinėju į  Vilnių, į kursus, tai pietus ir vakarienę įsidedu. Vieną popietę sėdžiu Lukiškių aikštėje ir lėtai, pasimėgaudama vakarieniauju – lupu ir dedu po skiltelę į burną mandarinus. Mano vakarienė. Du mandarinai. Du mažyčiai saulės kamuoliukai, atnešantys gyvybę mano kraujui ir amžinai alkanam kūnui...