Užrašai kitaip (8)

8. Senelių sodyba
                                     
Kone iki žinojimo jaučiau, kad gyvenant Savyje nevalia užsibūti stebėtojo vaidmenyje, tačiau įtaiga veikė taip, kad man juo būti nesinorėjo. Be savikritikos, žinoma, neapsieita - ir daugiausia priekaištų pasižerdavau už nesugebėjimą pradėtą darbą įveikti iki pabaigos. Tokios išpažinties valandėlėmis Vidinis apsnūsdavo - abu su juo susiliedavome į santaiką ir man atrodydavo, kad jis tiki, jog pasiseks išbristi iš tokios bėdos.
- Sunku patikėti, kad savas kraujas turi tokią puikią atmintį, - pasakojau jam įspūdžius,patirtus prie tėtės lopšio, kurį supo jo brolis Divulis. Bet pasakoti nebuvo lengva, nes tai jausmų pasakojimas. Ypatinga jėga jie pliūptelėjo, paėmus lopšį pasupti- regėjosi, kad papilnėjau, kad lopšys prilipo prie mano rankų, norėdamas jose pasilikti bent iki to laiko, kol tėtis paaugės ir lopšys jam nebus reikalingas. Esu matęs daug lopšių, bet atsiminimų jie man nesukeldavo. Dabar, net pasilikęs vienas, aiškiai atsimenu tėtės lopšį. Kai pakėliau jį sušlapusį iš lopšio, jo burna užsičiaupė, šaižus  verksmas nutilom, tačiau neatrodė, kad lopšys tuščias - prie jo sėdėjo Divulis ir vieną po kito pasupdavo kitus keturis broliukus, kurie žmonių gyvenime nepanoro pasilikti - vėl sugrįžo, matyt, ten, iš kur buvo atėję.
- Keturi mirė, du dar skursta, kaip ir visas kiemas, - pasakė Pirkaitienė apie Felikso ir Karolinos sodybvietę.
- Žinojau, kad seneliai sunkiai gyveno, bet apie tai nepagalvodavau. Kas buvo - buvo, - atsiliepiau į  jos žodžius. - Argi galėjau pamanyti, kad ant rankų paimsiu, kas jau seniai buvo. Net savo tėtį.
- Galėtum pakilnoti ir savo krikštatėvį. Ir anas nė ką už lopšį didesnis, -atsiduso Pirkaitienė, moters  gerumu pripildydama pirkią ir ramiai, lyg mano buvimas joje jai būtų įprasta kasdienybė:
- Niekuomet niekam nieko nepasakoju, ko nereikėtų. Dabar irgi džiaugiuosi, kad galiu tikėti, jog  atmintis įeis gyventi būtuoju laiku ir tėvelį supęs lopšys niekuomet nebus tuščias. Ji užpildys sūnaus atmintis.
- Taip ir pasakė? - sukluso Vidinis:
- Betgi tai mano žodžiai! Kodėl ji vagia mano žodžius?
- Negirdėjau, Vidini, kad kada taip būtum sakęs.
- Kodėl ji vagia mano mintis? - pasitaisė Vidinis.
Jau senokai su Vidiniu tokie nuoširdūs nebuvome. Sėdėjome priešpriešiais ir man labai  norėjosi  rūkyti. Lyg tuomet, kai retai kada burną palikdavau be cigaretės.
- Kažką reikia daryti, bet- ką? Ji mūsų nepaliks, - išklausęs mano pasakojimo tarė Vidinis.
- Nori, kad Pirkaitienė mus paliktų?                                   
- Kai pradės čia tampyti, kas jai po ranka, net ir atskirus kiemus, kai pradės kabinėti ant balkių lopšius, nieko geresnio nebus. Ištiks toks pats krachas, kaip rašant knygą.
- Bet, Vidini, kodėl ten būdamas nesutikau senelių Felikso ir Karolinos? Ką tik  sakei, kad Pirkaitienė vagia tavo mintis. Kodėl?
- Nesutikai? - aukštai  antakius kilstelėjo Vidinis: - Tai ką? Gal pakviesti? Jie jau irgi čia. Nei prašo, nei klausia, tempia viską, kas jai po ranka. Sakau,  jau visas Karlonų kiemas atitemptas. Negi  nematai? - paklausė ir pažadėjo: - Sutiksi! Lauk! Ir senelį  Feliksą, ir senelę Karoliną. Sutiksi net  ko nenorėsi, - pasakė Vidinis ir tikrai pajaučiau, kaip mano sielą pasiekia baimė. Ne kažin kokia didelė, bet vis tiek tai būta baimės.
- Nežinau, kodėl, bet taip jau atsitikę, kad atmintis apie senelius Feliksą ir Karoliną išliko labai išsitrynusi. Ir man atrodė, kad dėl to sąžiningai turėčiau prisiimti kaltę. Galbūt būtent dėl to, kad atminties apie juos neišsaugojau, jie aną kartą nepanoro su manimi susitikti.
- Neužkalbėk man akių. Ir be tavęs žinau, kad Savyje kaltės  jausmas įgauna konkretesnius pavidalus ir nuo to negalima pasislėpti, - paniuro Vidinis, bet iki pykčio dar buvo toli. Man atrodė, kad jau neblogai jaučiu jo nuotaikos niuansus ir daugeliu atvejų sugebėdavau išvengti karštligiško pykčio proveržių. Pykčio ilgai neužlaikydavo, bet nervus pašiaušdavau ir todėl stengdavausi išvengti tokių nemalonių  savijautoje.
- Tai sakai jie čia? – pasitikslinau, nors tai buvo visiškai bereikalingas klausimas. Prigludęs akimis prie lango pamačiau tvorą aptvertą kiemą, kuris švietėsi žiemos diena, sniegu ir patvoriais  supustytomis pusnimis. Mačiau sumenkusio klojimo ir  tvarto trobesius, mažais langais apjuodusią  gryčią ir mano akis labiausiai pritraukusią šulinio svirtį.
- Vidini, kur esame!?
Dabar, prisimenant tą vaizdą, įdomiausia, kad už kiemo tvoros nieko nesimatė, nors šviesu,  nors  gali akimis skristi ir būti kažin kur, tačiau erdvė skrydžiui uždaryta kiemo vaizdu, lyg mano senelių  sodybėlė būtu nupiešta ant balto popieriaus lapo. Esi čia- būk, o iš kiemo - nei žingsnio, ten baltas  popieriaus lapas. Už kiemo tvoros net žiema išnykusi.
- Sveikinu,  Pranuci. Esi pas senelius. Bet jie tuomet dar jauni. - išgirdau Pirkaitinės balsą.. Tavo tėtis  lopšyje, krikštatėvis- irgi  piemens nepriaugęs. Sakei, norėtum bent pamatyti, kaip tai atrodė.. Prašom, kol dar Vidinis ne toks piktas.
- Tempi čia viską.. Neįmanoma jau būti Savyje su savimi, - su  kartumėliu balse pasakė Vidinis. Užgriosi taip, kad ir Savyje reikės organizuoti leninines talkas.
- Betgi tai  mano senelių sodyba, - pasipriešinau Vidiniui ir pripuoliau prie slenksčio, norėdamas  apsikabinti, padėkoti, bet moteris sėdėjo ant jo nepasiekiama. Bent jau mano rankos nemokėjo jos  glostyti ir atsiremiau jomis į durų staktą...
- Viešpatie, kodėl tik dabar, kai priartėju prie savo jubiliejinio dešimtmečio... Seneli,  močiute, kur Jūs?  Ar suspėsiu dar Jus apkabinti? Ten, senoje sodyboje...
Buvo 2007 m. sausio 3 d.