Voratinklio gijomis perpynęs
Įmintą į sniegą gyvenimą,
Išeisiu prakeikti nematomus,
Kur juoką vadino stuksenimu.
Gal greitai užduosim atsakymus,
Bet mintys sudegs ir neliks žymės
Iš tų, kur gyvena paragint mus:
Sustokit į eilę prie sąžinės.
Ir bėgiais vejodamas traukinius
Siūbuosiu vaikystės varvekliuose;
Ir ateitį rėkiančius taikinius
Iškeisiu į aitvarą rankose.
Išeisim pamiršti nematomus,
Kur apšaukė juoką stuksenimu;
Voratinklio gijas nutraukęs
Išmėtysiu gniūžtėm gyvenimą.
Snieguotam vaikiui su kaštonu pirštinėj.