Užrašai kitaip (7)

7. Savas  kraujas

- Gal nori pasupti tėtį?
- Tėtį? Ką reiškia - pasupti?
- Negi kurčias? Ir kaip kitaip jį tokį galima pasupti? - pastorėjo balsas, tardamas žodį „ tokį“.
- Klausiate, ar noriu pasupti tėtį? Jis gi... Nėra  jo.
- Jis dabar lopšyje.
- Nėra tėtės. Jau šešeri metai ir visas gruodis, kai nėra. Dabar Ten. Palaidotas Šklėrių kapinėse. Jau ir motina Ten, - pasakiau, bet balsas toks, kad pats savęs nepažinau. Gal todėl tokiame pasimetime visai nerūpi, su kuo kalbuosi. O kad nekurčias, tai tikrai - ne. Girdžiu gerai, bet nesuprantu, kaip galima klausti tokių dalykų. Tačiau nežinia nyko su vis labiau tamsoje besišviečiančiu slenksčiu. Supratau, kad kalba ant slenksčio sėdinčioji ir - Viešpatie! - ką pasakyti?..
- Jūs labai pavargusi. Atleiskite, - pasakiau jai ir, užmiršęs nakties ramybę: - Vidini, kur tu? - pašaukiau savo priešą ir draugą.
- Mes visi labai pavargę. Tegu jis pailsi. Mokėkime vieni kitus pasaugoti, - jaukiai pasakė ant slenksčio sėdinčioji ir, regis, pirmą kartą pabijojau ją pavadinti anksčiau šauktais vardais. Net ir motinos...
- Iš tikrųjų, - pritariau, - poilsio, švenčių dienų daug, o nuovargio, gyvenant Savyje, nemažėja, -tačiau pasakydamas tiek žinojau, kad  beveik nieko nepasakiau. Praėjusių Kalėdų švenčių dienų jausmus taip skaudžiai sugėlė, kad, atrodo, galiu prie jų fiziškai prisiliesti kaip prie kulkomis suvarpytos sienos. O šiandiena vėl šventė – prasidėjo Naujieji. Vėl reikia džiaugtis, linkėti gerų metų ir įsileisti kitų gerus palinkėjimus. Bet ar kas pagalvojo, kad, ko gero, daugiausia veidmainystės yra būtent šventiniuose palinkėjimuose.
- Kniaukia? - išgirdau lyg kačiuką.
- Verkia, - tuoj nutils. Geras tavo tėtis - paverkia, paunkščia, bet ir vėl, žiūrėk, miega, - išgirdau gerus žodžius. Ir, leidus suprasti, kas jais pasakyta, vėl: - Nenori ateiti iš ten. Taip dabar dažnai būna. O kiti keturi jo broliai vis dėlto sugrįžo atgal. Vienas Divulis užsiliko.
-O, kad  suprasčiau, ką  jūs kalbate. Be Vidinio, kaip be rankų . Gal jis man galėtų padėti.
- Darbo užteks visiems.
- Taip. Kas  ji  mėgsta, taigi  darbą, jo visuomet užtenka, - patuščiažodžiavau  fraze. Tačiau gal neteisinga tokių dalykų kratytis manant, kad  gyvenimą aplink  save galima apveržti kaip kelnes, sujsiuosiant jas diržu. Man toks tuščiažodžiavimas dažnai būna reikalingas kaip alkanam duona- mintis per  frazes  skverbiasi  giliau į dalykų esmes ir jausmai  glaistosi ruošdamiesi  pasiimti  naują įspūdį ar  aplinkybę.
Pažvelgiau verksmo  pusėn. Akys  ar apsiprato, ar tamsuma praretėjo Atsirado  jau permatoma prieblanda, kurioje  matosi jos apgaubti daiktai
- Tavo tėčiui savaitė ir trys  dienos. Į Naujuosius įėjo kaip jubiliatas -  sukaks dešimt dienų. Dar nepakrikštyta, bet  vardą  turi. - Vincukas. Ateik. Pasupsi, - pakvietė sėdinčioji.
- Bet kad jau supa.
- Tai  jo brolis Divulis. Tavo krikšto tėvas. Jis vyriausias. Kiti keturi broliukai numirė..
- Sakėte, mano krikšto tėvas? Divas? Vadindavau ji tota.
- Taip, tavo  krikštatėvis. Šaunu, kad pažįsti, o juk irgi vaikis, režisieriau. Išnešti tokius vaizdus iš Savęs ne kiekvienam pavyksta. Bandyk, gal tau  pasiseks. Aš irgi džiaugsiuosi, galėjusi padėti. O jeigu Vidinis  pyktų, kad čia atnešiau  nedidelį savo gyvenimo  kampeliuką, nepaisyk jo, Jis irgi dažnai nežino ką daro.
- Tai dabar šis, kaip sakote, “ kampeliukas“ ir liks čia?
- Jeigu mokėsi gyventi Savyje, tai  žinoma, kad liks. Galėtum vadinti jį Felikso ir Karolinos kiemu. Karlonai.
- Fuj. Dar ko!  Bet atsiprašau -  sakykit, ar mūsų dialogus galėčiau pasiūlyti vaidinimams  scenose..
- Ak, Pranuci, Pranuci, - linksmiau  atsiduso Pirkaitienė - Namų Slenkstis –Motina ir tą, kurios vardas dar  neištartas. Galbūt, Lietuva, bet apie tai užsimenu  tyliai, pats bijodamas savo lūpų, taip tariančiu jos vardą. Ir jau kitu, pažemintu balsu: - Nagi ateik, pasupsi tėtį. Tik pasiimki kiškio pyrago. Krikštatėvis norės dovanų.. Ak, kaip gerai, kad vaikai moka džiaugtis pasakomis ir iš jų rankų priimti širdžiai brangiausias dovanas.
Ir atpjovusi storą riekę duonos padavė man.
- Aš galėčiau  daugiau, - pasakiau.
- Nereikia daugiau. Čia daugiau niekuomet nebūna, - pasakė sėdinčioji ant slenksčio: - Nieko, o nieko, žmogau, daugiau  negu turėta prie 100 metų..
Eiti nereikėjo, Įkišau nosį į apibaltę tamsą. Apsidairiau.
Neaiškioje šviesoje pamačiau iš žilvičio vytelių nupintą ir ant lubų balkio pakabinta lopšį. Prie lopšio pririštos virvutės kilpa, o murziukas berniukas, uždėjęs koją, lengvai sūpavo apmuturiuotą skudurais kūdikį. Sunku  buvo pasakyti, ką  jis laiko lūputėse. Turbūt reikėtų sakyti, kad žinduką. Bet jeigu kas mano, kad galėjau nustebti, tai šitaip neatsitiko. Man labiau atrodė, kad matau kino kadrą. Jis ne toks judrus, kaip kino ekrane, bet tai neatrodė kitokio pasaulio reiškiniu. Skirtumas tik tas, kad galėjome į šį kadrą įeiti, kvėpuoti nedidelės pirkios prarūgusiais kvapais ir laikyti nosis toliau  nuo lopšio.
- Va, krikštasūnis, Divuk,  atnešė tau kiškio pyrago.
Vaikas sužiuro į mane smalsiomis akutėmis ir  nežinojau, ką jam pasakyti. Ištiesiau riekę duonos-  kiškio pyrago ir jis baikščiai priėmęs, prisiglaudė prie sumurzintų marškinių..
- O aš jau greitai piemuo būsiu, - pasidžiaugė.
- O ką čia supi? - paklausiau.
- Jis dar mažas.  Dar nebus piemuo, - pasakė supaujantis lopšį Divulis – ir jau pats  paklausė, ar daug mačiau kiškių. 
-Man ir mana sakė, kad kiškai manęs laukia. Kartu su jais pyragus kepsiu ir visi valgysim. Ir  broliukui duosim..
- Geras tu berniukas, krikšto sūnau. Ir vardas gražus. Kaip Dievulio, - skaudžiai  lūpos dėliojo žodžius, bet kitaip elgėsi  mano tėtis- pamuistė balta, bet sumurzinta kepuraite uždėta galvutę ir, susiraukęs it vyža, iššiepė bedantę burnikę, išspjaudamas iš jos čiulpinį... Jis buvo greitesnis - suskubo pirma  pasisveikinti su savo sūnumi, negu aš su juo, savo tėčiu...
- Ocho! koks rėksnys dešimties dienų jubiliatas.
- Sveikinas. Savas kraujas. Pažįsta, - pasakė Pirkaitienė - Namų slenkstis- Motina ir ta, kurios vardo dar neištariu...