Geležinis Henrikas

” Kadaise,
kai norai
žmonėms
dar padėdavo... ”

... ir kamuoliai aukso
krito į šulinius.

Po dalelę ant kelio
trupėjo šarvai nuo širdies.

Sakei, kartais
užmerkus akis

kas patikės! -

- skaičiai per smilkinius
sunkiasi:

dilti sudilti
dilti sudilti

Ir jei jau taip
tai net nesuriksi, -

man taip
geležinis
Henrikas
šypso.

- Tu tik pabūk
dar truputį,
pasemsiu
vandens
ir gniaušiu
delnuos
kol užvirs -
kad anie
nors garais
sau išlėktų
Gerai?

Ir laukiu aš vis.

O juoko visiems:

- Geležinis, nejaučia!, -

iI šnabždasi jie,
ir apkalba,
mãno.

Šypsausi atgal.

Tik henrikas man -
negeležinis,

o geležinis -
ne mano.