Vardu Naktis

Ši naktis buvo keista. Atrodo, aš išprotėjau arba išprotėjo mane supanti aplinka. Šią naktį net tamsa nusprendė pasijuokti iš mano tyrų jausmų, romantikos. Ji nesiliaudama juokėsi, rodė liežuvį, bandė kažkur pabėgti ir pasislėpti. Baisiausia, kad jai tai puikiai sekėsi, tamsa pasislėpė už apšvietimo stulpo, kuris stovėjo prie mano langų. Tikrų tikriausiai išprotėjo aplinka, aš buvau toks, koks esu visada, bet naktis – ne.

Galima sakyti, ne aš gyvenau naktyje, o naktis ir aš egzistavome paraleliai vienas kitam. Ji išdarinėjo, ką norėjo. Atėjusi kaip paslaptinga dama, kuriai svetimos bet kokios taisyklės ir nusistovėjusi gyvenimo tėkmė, ji, pasitikėdama savimi, įsitaisė sofoje. Niekur neskubėdama, lėtai traukė cigaretę, nuolaidžiai besišypsodama, stebėjo kas vyksta aplinkui. Staiga pašėlusiu greičiu šokdavo iš vietos, lyg būtų teatro režisierius, kuriam įgriso žvelgti į nuobodų spektaklį, ir savo beprotiškame aistringame šokyje lėkdavo kažkur toli. Nėra pasaulyje jėgos, kuri išdrįstų prieštarauti ar bandytų jai sutrukdyti. Staiga susimildama, lyg jai būtų gaila vienišo palikto vaiko, abejingai grįždavo. Kartais net pasukdavo laiką atgal ir visas jos beprotiškas šokis prasidėdavo iš naujo. Ji vėl ir vėl lepindavo mane, o po to juokėsi iš mano naivumo. Išdykaudama vėl ir vėl leisdavo paragauti saldaus nuodėmės jausmo. Netikėtai kaip pasipūtusi mergiotė vėl kažkur pabėgdavo, palikdama mane nežinomybėje vienut vienutėlį su savimi. Kartais, neapsikęsdamas jos įžūlumo, supykdavau. Ar ji bent galinti įsivaizduoti, koks jausmas likti be nakties? Sekančią akimirką patenkinta savo išdaigomis, nekaltai besišypsanti atsidurdavo šalia ir šelmišku išdykusiu žvilgsniu įviliodavo į savo žaidimus ir užburdavo saldžiais bučiniais. Jos balsas ir grakštus kūnas užliūliuodavo bet kokius sveiko proto bandymus prieštarauti jos išdaigoms. Neįsivaizdavau, kad naktis gali turėti sielą, kūną ir toki pašėlusį charakterį.

Nežinau, kiek truko jos besikartojantys išdykavimai, atrodė jie niekada nepasibaigs, ir aš liksiu jos gniaužtuose amžinai. Kaip bebūtų gaila prisipažinti, buvau bejėgis prieš ją. Tiesiog troškau, kad jos šokis pasikartotų. Kas nuostabiausia, jis pasikartodavo. Tai buvo ta naktis, kuriai norisi suteikti vardą. Pavyzdžiui – Nuodėmingoji, Saldžioji arba Kaprizingoji. Norisi kreiptis į ją vardu, nusivesti į teatrą, kartu pavakarieniauti ir padovanoti gėlių. Norisi jai paskambinti ir tiesiog paplepėti ar tyliai kuždėti nuostabius žodžius. Ji pasiekė savo: prisižaidė iki soties, iki visiško mano jėgų netekimo ir išėjo sau, palikdama likimo valiai tai, kas jai pasidarė nebeįdomu. Naktis pasitraukė, pasiimdama sau viską, visus pojūčius. Palikdama savo vergui tik prisiminimus. Nerealiai, nežmoniškai, beprotiškai saldžius...

Rytas surado tik nuogą, nakties žaidimų nualintą, vyrišką kūną, bejėgiškai drybsantį suglamžytoje lovoje. Nusiaubtas kambarys ciniškam rytui kėlė tik pasišlykštėjimą. Nekenčiu rytų, jų veidai būna tokie patys, paženklinti viskam abejinga išraiška.

Naktis negalėjo išeiti šiaip, niekuo apie save neprimindama. Jį paliko išeinant išjungtą žadintuvą ir mano paslaptingą vėlavimą į darbą. Tai buvo Naktis, kuri neleidžia savęs pamiršti visą gyvenimą, nes pamiršęs niekada neprisiviliosi jos atgal.