Čiurkšlių pasaulis

Čiurkšlės iš mėnulio į žolyną,
Stogo šiaudą, apkapotą plytą,
Į trobelės langą užgalinį,
Vakar kiemo akmenį nulytą

Čiurkšlė iš šaltinio balto smėlio
Nupūškuotą skaidrį varinėja,
O į debesėlį pasikėlus
Laisto visą tolumą pavėjui

Čiurkšlės gelsvos rytmečio pušyne
Su sakais į sienos pilką lentą
Retos čiurkšlės iš mirties ir švino
Apkase kadais jau nugyvento

Išsižiojęs kiemo medis merdi –
Šaknys saulės veide madaruojas,
Salantiškis vienuolyno bardas
Pakelėj sukūrė skausmo rojų

Nusilaisto čiurkšlės ir subliūkšta,
Ir paviršius pamažu išdžiūna,
Sėkla prasilaužus kietą lukštą
Žaliame daigelyje pražūna

Čiurkšlės išvaduoja nukamuotą,
Net kai niekur šniokštusio nesgirdi,
Vėsiomis, tik vakar nukainuotom
Apipils, pavaišins ir nugirdys

Čiurkšlėmis pasaulis suvarpytas –
Slieku prasilaužiantis gyvumas
Ir nereikia niekada vaipytis,
Jei aplaisto kartais kelnių gumą