Kai suvimdo gegutės ar šiaip elektroniniai laikrodžiai
Nuo suskirdusių lūpų ilgai savo kelto nepakeli
Kas galėtų nustumti tave taip toli uolomis neatidžiai
Sužaloti laivus kaip susmegusį rąstgalį upėje.
Mano piano kartu ir minoras mažore ir ritmas
Gilūs virksniai už taurę, už liepsną, už mirtį
Nuo suskirdusių lūpų kantriai kito kelto nenupūti
Kito laivą palieki, mane inkarais susigirdai.
Plyšta kūnas sunkus kaip betono kaladės susideda
Skauda raudos už jūrą, už garsą, už skerdžiamą mirtį
Aš galėčiau nustumti tave it supuvusį rąstgalį upėje
Nes jau vimdė gegutės, o laikrodžių net nesigirdi.