kažkoks fragmentas

Suvynioja į rankšluostį mėlyną vazelę, laikraščiuose ilsisi tūkstantį metų nenaudoti porcelianiniai indai, be proto gražūs. Taupumo sumetimais motina naudojo kitas lėkštes, apdužusiais krašteliais, nuvytusiom gėlėm išpieštas. Kai sykį slapčiomis nusičiupau sniego baltumo lėkštelę, rodės maisto skonis pasikeitė. Bet tai ir buvo vienintelis kartas, kai liečiau prabangų motinos porcelianą, daugiau nedrįsau, o kad motina pati būtų pasiūliusi, nė minties tokios nebuvo.
Katinas tykiai murkia kamputyje, nenori palikti šio krašto. Gal ir nepaliks. Motina jau seniai klastingai nužiūrinėja atšertą gyvį. Meta viską, kas sena.
Ji tyliai peiliuku gramdo rausvą tapetų gėlę, tikisi, kad nematau. Atsargiai atlupa mažyti lopinėlį, susilanksto ir užsikiša už palaidinukės. Dieve, kaip sunku visa tai palikti.

Automobilis sunkiai užsikuria, prišalęs, pavargęs. Apsisuku, pro užpakalinį langą stebiu grakščią gatvelę, dailų namą ir baltą katiną šalia mūsų durų. Ima lyti.