Plaukia

Slydžiai, be smūgių, be braižymo jokio,
Niekur nekliūva nušiurę galai.
Jiems niekas neskauda, visai nenuplūkę
Prasmenga, negrįžta – iš lėto, giliai.

Pinasi jūrbangėm veide ir šonuos,
Galvos išminčių neranda tiesos.
Ir spindi, ir virpa liūdnais panašumais
Linguojančios viltys lemties nuteistos.

Spraga gyvybės kaip žirniai keptuvėj –
Trumpas takelis užlūš, pasibaigs
Ir delne pūslėtam prasmė sugriebtoji
Neskleisis jau žiedu, nei jausmo daigais