Užrašai kitaip (4)

4. Sudegintos Kalėdos

-Kiek valgių buvo ant Kūčių vakarienės stalo?
-Viskas normoje. Nemažiau dvylikos.
- Klausiu - kiek?
- Neskaičiavau. Klausk anūkų. Jie skaičiavo, - patarė Vidinis.
- Baranauskai -Simonas, Povilas ir Milda - išvažiavo. Liko vienas Ignas.
- Na, ir klausk jo, kol ir jis dar neišvažiavo, - pasakė Vidinis, tačiau, matyt, kad  jam pačiam parūpo suskaičiuoti Vakarienės valgius. Tai padaryti nesunku, kadangi po Vakarienės kūčių stalas pasiliko laukti mirusiųjų sielų - jos ateina pabūti pas savus, kurie kuičiasi žemės žmonių gyvenimuose, kad paskui, nusimetę kūnus, irgi taptų sielomis. Vidinis valgius skaičiavo neskubėdamas ir skaniai valgė valgių likučius. Bandžiau įsivaizduoti, kur prie stalo sėdoje tėtės, mamos, brolio sielos, kur žmonos tėvų, taigi mano uošvių Teofilės ir Sergiejaus. Bet ant stalo joms palikti valgiai lyg nepaliesti. O štai Vidinis juos mažino gan pastebimai.         
- Jau dvylika. - suskaičiavo, - Dvylika valgių - dvylika apaštalų. Kažin, koks valgis pašvęstas Judui? - - panūdo klausti, nors žinojo, kad savo žiniomis religijos dalykuose gerokai pranoksta mane. Tačiau irgi žinojau, kad pastaraisiais metais Lietuvoje Kūčių stalai praturėjo - ant jos atsirado daugiau valgių negu Kristus turėjo apaštalų.
- Ignai, kiek valgių ant Kūčių stalo suskaičiavote? - paklausiau sūnaitį, nusibodus laukti kol  juos suskaičiuos Vidinis. 
- Šis penkioliktas, - pasakė Vidinis, dėdamasis į burną silkės gabaliuką.
- Buvo dvidešimt vienas valgis - pasakė Ignas.
- Dvidešimt vienas? - nustebo Vidinis: - Žiūrėk tu man! Įdomu, kiek jų bus ant stalo šiandien, kai šalia pasninko valgių padės ir kitus. Gera šventė Kalėdos, - pasidžiaugė. - O kiek pasveikinimų, geriausių linkėjimų! Skaičiuojame valgius, o svarbesnių dalykų nepaisome. Kaip čia taip, režisieriau?
- Viešpatie, tu vėl? Leisk nors atsikvėpti. Ir jeigu priekaištausi, kad ne visus susodinome prie  Kūčių stalo, - atleisk, Vidini. To geriausia režisūra nesugeba. Ir Pirkaitienė neatėjo, neatsisėdo, pasiliko ant slenksčio. Abu kvietėme, prašėme, tikruoju Lietuvos vardu vadinome ir .. pats žinai  kaip. O kodėl? Paklausk pats jos. Tyli kaip žemė ir atrodo, kad net slenkstis tuščias. Ne visiems, matyt, šventa ir šventėje. O aš noriu švęsti ir švęsiu. Patikėk. Joks kipšas manęs iš Kūčių šventės  neišmes.
Gražus nusiteikimas, gražios viltys ir todėl tikėjimas irgi tapatus.
- Ačiū. Pavalgiau. Iš tikrųjų, dvidešimt vienas valgis ant mūsų kūčių stalo. Moka vaikaičiai skaičiuoti. Ir turbūt ypatingai valgius, -  atrodė, kad neišgirdo mano kilstelėtos kalbos Vidinis. Netgi ramiu, šventišku  elgesiu savaip paragino prisiminti tuos gerus žodžius, kurie pasakyti mūsų adresu Savyje. Atrodo, vėl lyg imu į  rankas ir skaitau žodžius
Jono: Mielas Pranai, linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų Jums ir visai Jūsų šeimai linki Bartkų šeima.
Rasos: Mielas Pranuci, Kalėdos tai metas, kai vyksta stebuklai... Kalėdos - ir net slapčiausios svajonės tampa tiesa.
Malaja: Švelnaus angelo sparno,
          viršum tavęs, Pranai.
          Šventos giesmės aido, ilgam pasiliekančio...
          Balto plazdėjimo - gal snaigių, gal šviesių minčių...
          Išsipildymo.
          Pilnatvės.
          Džiaugsmo.
- O tu neskaitei Šv. Kalėdų nakties palinkėjimų- išgirdęs mano mintis paklausė Vidinis? -
ir jaučiau, kaip kažkas manyje dzinktelėjo, sudužo.
- Net netriukšmaudamas, Vidini, neretai esi skaudus..
- Bet ar aš dėl to kaltas? Galbūt ir Pirkaitienė nesisėdo prie Kūčių stalo būtent todėl.  Va tau  medžiaga. Imk ją glėbiu ir daryk sceną, režisieriau. Štai naktis, štai tu ir.. prašau- pasirūpink, kad  žmonės suklustų, išgirstų ir pamatytų, kas jie yra Savyje.   
- Jaučiu paraką. Jaučių degėsių kvapą. Negi vėl dega Klepočiai? O Viešpatie, apsaugok  mus  nuo to. Tuomet irgi buvo Kalėdos, o Klepočių kaimas degė Gyvas. Su žmonėmis.
- Baik. Klepočių čia neminėk, - ryžtingai mostelėjo ranka Vidinis. - Trinktelėjo į galvą, bet  atsigausime. Ne taip skaudžiai, kaip pagonys Šv. Brunonui. Atsigausime, Pranuci.
Vidinis nutilo. Neskubėdamas išsiėmė nosinaitę ir  nusišluostė lūpas. Ir toliau:
- Labai dvejoju, kaip pasielgti, bet juk ne dangun gyvename. Kuo turime, tuo ir džiaukimės, na, o jeigu ne visuomet  įmanoma pasidžiaugti, tai irgi yra kaip yra.. Štai dar vieni linkėjimai, taip sakant kolektyviniai. Iš Šv. Kalėdų nakties ir konkrečiai mums.
Ir netrukus perskaičiau:
 
„RAŠYK“ svetainės administracija: Mielas autoriau, dėkojame,  kad svetainėje publikuojate savo  kūrinius, tačiau norime pranešti, kad Jūsų kūrinys „ Užrašai kitaip“ (1) svetainės 5. 6 lygio  vartotojų bendru sprendimų buvo ištrintas“...

- Ak, štai kodėl  toks  degėsių kvapas, - po pertraukėlės pasakiau  Vidiniu, ir:
- Kada tai  atsitiko, Vidini?
- Greit po Kūčių vakarienės. Persižegnojo, suvalgė vakarienę, na, ir tuomet... Supranti?
- Suprantu. Tai gal pasidžiaukime, a? Tiek daug per prieššventinį laiką sukaupta gražiausių linkėjimų. Glėbiu neapkabini. Iš štai ugnis. Dūmai. Dega. Dvasioje dega. Kalėdos dega, - po sunkios pertraukėlės pasakiau Vidiniui, bet pats nustebau, kad galiu degti ir nešaukti.
- Gerai parinko laiką. Tiksliai. Norėjau skausmą apmalšinti Kūčių vakarienės valgiais. Nepadėjo. Todėl ir tempiau gumą, skaičiuodamas valgius.
Ir tada atsiminiau, ką jau buvau senokai užmiršęs:   
- O tu Žinai, Vidini, jog gali būti, jog Jėzų Kristų jo apaštalai suvalgė.
- Iš proto išėjai! -  aukšta liepsna į viršų šoktelėjo Vidinis,  tačiau tuoj pat vėl nurimo:. - Nebijok. Išgyvensime. Kad ir be šventės sieloje, be Kalėdų, bet...
- Ne. Iš proto, Vidini, neišėjau. Paklausyk: „ Jeigu nevalgysite Žmogaus sūnaus kūno ir kraujo
tai neturėsite gyvybės savyje“.  Arba  vėl: „ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį  gyvenimą <... > Nes  mano  kūnas yra tikras penas ir  mano kraujas tikrasis gėrimas<... >Šita  yra iš dangaus atėjusi duona... “ Taip, Vidini,  Evangelijoje pagal Joną.
- Nepaistyk, Pranai, niekų. Tai šventvagystė. Tai...  Aš net nežinau, kas tai. Galbūt už tokias mintis mus ir baudžia dievas.. Ir tuomet šitą bausme aš džiaugsmingai priimu. - Priglaudė delną prie delno, iškelė aukščiau  galvos ir žiūrėdamas į  lubas: - Ačiū, Tau Dieve, atvesk  mus į protą, - paprašė Vidinis. Ir veidas jo buvo džiugus.
- Gerų tau Kalėdų, Vidini. Gerų ir  šventų, - palinkėjau jam, tvirtai nusprendęs nepasakyti, iš kur paimtos šios mano mintys. Tegu jo Kalėdos bus geresnės, negu mano, šlavinėjamos po kojomis pelenais...