Užrašai kitaip (2)

2. Pasėdėjimas režisieriaus kėdėje

Vakarykštė diena Manyje dar nesibaigia. Tai, matyt, todėl, kad vakar sukako  šimtas metų, kai gimė tėtis. Prisiminiau vėlai, jau apyvakarėje, tai apkartino nuotaiką. Mirusius prisimenam paskiausiai net tuomet, kai ant stalo  dėliojame Kūčių vakarienę. Ir kitas svarbus dalykas- vakar pirmą kartą viešai paklausiau, kas jis, Manyje gyvenantis Vidinis - velnias ar dievas? Ir tai, sakyčiau, jį supykdė, nes naktį buvo agresyvus.                             
- Dieną miegi, naktį triukšmauji. Ne vienas gi.
- Žinau, kad ne vienas. Vienas netriukšmaučiau.
- Ša. Ša. Nebūk garvežys, Vidini. Už sienos – žmonės. Vėl kolios, kvies policiją. Ir bendrai - kas su tavimi darosi?
- Atrodo, kad paversti šiukšlynu rankraščiai tau ne atsakymas, ko triukšmauja, ko nori Vidinis. Žinau, daug kas savo viršūnės, arba sakykim - garbės siekia tyliai, pagal posakį - tyli kiaulė giliai žemę knisa. Priklausau tiems, kurių mažiau, kurie triukšmauja, liudija, kad nesame tuščia vieta. Ir reikalaujame pripažinimo. Ir šitie popieriai, dėl kurių tiek iškentėjau kūrybos kankynėse - irgi netylės. Triukšmausime ir būsime išgirsti. Netiki? Abejoji? Taip kaip buvo, daugiau nebus.
- Apie ką tu, Vidini?
- Negaliu ramiai žiūrėti į pradangintas viltis. Per tuos metus tiek rašalo išrašėme ir.. makulatūra. Argi ne tu įtikinėjai: būsime rašytojai, Vidini, žodžio meistrai, tūzai literatūroje. Tfu!
- Sakiau, nebūk garvežys, -  bandžiau raminti.
-Sėsk! - dar smarkiau riktelėjo Vidinis ir triukšmingai paslinko prie kojų  aptrintą kėdę. Atsisėdau, nežinodamas ką daryti ir jaučiau, kad kurį laiką Vidinis apžiūrinėja mane. Žvilgsnis priekabus. Prireikė kelis kartus pasikelti perkeliant kėdę iš vienos vietos į kitą, kol sėdinčio ant kėdės reginys įtiko.
- Nemanyk, kad priekabiauju. Tai turėjo įvykti anksčiau, kai ant šito apgeltusio popiergalio buvo užrašyta. Skaityk...
- Jau skaičiau.
- Šito neskaitei. Skaityk.
- Negi manai, kad įmanoma perskaityti visą  šiukšlyną. Ir dar tuomet, kai jau akys žlibos, - pasakiau, tačiau prisikišau prie akių jo paduotą popiergalį. Aukščiausioje eilutėje padidintomis ir pastorintomis raidėmis parašyta:
                    „Pirmas paveikslas, pirma scena“
Žemiau rašoma, kad atidengus scenos užuolaidą publika mato kėdėje sėdintį valstietiškos konfigūracijos žmogų. Kažką masto.
- Suprantu, kad tas valstietiškos konfigūracijos mąstytojas esu aš?
- Reikia nuo kažko pradėti. Pasirinkau kėdę su sėdinčiu ant jos žmogumi. Sutik, kad mūsų atveju geriau, jeigu jis bus režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko  sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok, Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Faustre“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
                    Vaidinimas, man regis, turi būti
                    Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
- Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau - sėsk šioje kėdėje. Sėsk, režisieriau. Ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į  jokius režisierius.
- Tyliau, netriukšmauk! - dabar jau mane tildė Vidinis. Dar kartą pažiūrėk, kiek čia prišiukšlinta ir...
Vidinis ilgai tylėjo, paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis: 
- Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
- Todėl toks šiukšlynas ir atsirado, kad stengtasi, jog darbas būtų kokybiškas. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai... Kartu šiukšlinom. Bet ačiū Dievui, kad ne scenoje. Džiaukimės bent tuo, kuo galime džiaugtis. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su  chaltūra. Arba - gerai, arba- nieko...
Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
- Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką - luošieji, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą  įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas  galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti. Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti ko čia daugiau – šiukšlių ar vertingų dalykų. Kaip sužinoti? -klausė mano kankintojas.
- Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
- Ne tyčia, - išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą - sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų- apgaubti gyvenimu. Ir būtent tuo laiku, kuomet net Aūnas Žebriūnas nesuranda tinkamesnio scenarijaus kinui susukti. Gyvenimo daug, šiukšlynų apie ji rašant, irgi susikaupia daug, o to  svarbiausiojo lyg ir nėra.
- Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip  beprasmiškai nyku, - pasakė Vidinis. Tylėjau, leisdamas jam  nurimti, tačiau  pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne... O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau…
- Savo... Savo pačių šiukšlyne, - sumurmėjo užmigdamas Vidinis..
Priėjau prie lango. Švito. Bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma,  nereiškia, jog rytas ankstyvas. Skrido man pažįstama varna, kurią išskirdamas iš kitų vadinu Juodąja Varna.
- Hm, bijau dėti savo rašliavonę. Manau, likčiau nesuprasta, - išgirdau vieton pasisveikinimo, o netrukus vėl: - Kiekvienas turime savą muzikos supratimą.
Tėvas irgi grojo smuiku, -atsiminiau- o paskui išmetė. Kažin, kur jis? Prieš šimtą metų gruodžio 23-ji buvo pirmoji jo pragyventa diena.
- Negi galėčiau būti režisieriumi? –tuoj pat parėjau namo, į save.