Subrandindami senstantį povą

Pusantros mano tėvo žiemos
Audinių, baltinių sumaišytų
Vakarinių speigų pajūriuos
Ir monetų, baltpaltėj kalykloj.

Riešas spaudžiamas lyg vyturys
Per anksti glamonėjamas ryto
Šiandien liečia vargonai ausis
O rytoj teks po marmuru lysti.

Liks viena mano tėvo žiema
Purvina ir menka tarsi lęšis
Apkabintas tamsiausia širma
Nes per jį net uolos neberegim.

Nes per jį susiglamžo vaizdai
Ir išlūžta ilgiausiai kas spindi
Tėvo žiemos kaip žmonos ilgai
Vis marinasi geldoj išminčiais.

Jau kaip duota, išausta aklai
Nebe metai, ne keičiamos lovos
Žiemos baigias, kartojas orai
Subrandindami senstantį povą.