Stovi eglės –
baltais marškiniais,
o vaikeliai liutniomis ir cimbolais,
o taipogi skudučiais ir birbynėmis
liurlina
tokie orūs ir pasitempę.
Baltais marškiniais, kaip eglės.
O vaikeliams tiems virš galvų
žaižaruoja dangus
it didžiulis sueižėjęs riešuto kevalas,
o vaikeliams tiems iš akių –
žiežirbos,
ant baltų šilkinių kaklajuosčių
ir standžiai iškrakmolytų apykaklių.
O sniegynų gyvulėliai
spiegia
iš vaikelių tų
ausų kiaurymių
ir laša žodžiai lyg pienas nuo lūpų
ant baltų šilkinių kaklajuosčių
ir kyla iš šnervių debesys.
O vaikelių tų kaulėti pirštai
spragsi ir traška
plonyčiai tokie ir trapūs
po tolyn nueinančių kojomis.
Gal matei
pro savo kamarėlės langą?
Stovi eglės
kaip smertis – baltais marškiniais.