Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







6 scena

Žemės Dievo Patrimpo rūmai

Scenos vidury- pakylėlė, ant kurios padėta stora knyga. Ją dengia  stiklo gaubtas. Dievas Patrimpas prieina, pultu išjungia signalizaciją, atrakina spynelę. Atsargiai paima knygą, vaikšto vartydamas. Staiga labai susirūpina. Dvi jo sekretorės laksto, siūlydamos valdovui įvairių gėrimų, bet šis nieko neima.

Patrimpas: Dingo septyni šimtai setynioliktas puslapis... Vakar buvo, šiandien- nėra. Išplėštas. Neįtikėtina! (I sekretorei) Ar jūs suprantate, gerbiamoji, kad septyni šimtai septyniolikto puslapio man nepakeis nei gira, nei kefyras, nei jūsų pastoviai metodiškai man siūlomos pasukos.
I sekretorė Rūtamėta (motiniškai): Valdove, jūsų skrandis labai geidautų pasukų. Tik vienas procentas riebalų!
II sekretorė Tikmėta (niekada nesišypsanti, kalbanti greitai, beveik robotiškai): Aš paruošiau jums avižų dribsnių su vaisiais, įdėjau bičių pikio penkiolika gramų, užpyliau liesu natūraliu jogurtu...
Patrimpas: Vis valgyt ir valgyt... Padėkite bibliotekoje ant raudonojo stalo. Nėra apetito... (glosto knygą) Tiek šimtmečių saugojau, pildžiau kiekvieną puslapį... Kur dingo septyni šimtai septynioliktasis?.. Atsakykit man abi- čia juk niekas negalėjo ateiti...
Rūtamėta: Jūsų biblioteka, valdove, nūnai- virtuali...
Patrimpas: Na ir kas, prisitaikėm prie XXI- ojo amžiaus, na ir kas? Knyga- reali!
Tikmėta: Kai pertvarką vykdėte, nešiojome tuos Sidiromus, Sidifailus pirmyn atgal, iš punkto A į punktą Zet, kur nors užsimetė.
Patrimpas: Vakar dar buvo. Sakau jums: vakar buvo. Paskutinė redakcija, visų prisiekusiųjų pasirašyta, neapskundžiama ir neplėšoma... Net broliai Pikuolis ir Perkūnas prisiekė nieko nekeisti, nes nebegalime nieko keisti knygoje, kuri yra visų knygų knyga. Knygų motina. Pė- eR-A-Dė- Žė-I-O- eS...
Abi sekretorės (rituališkai nusilenkdamos): Pradžios knyga, valdove.
Patrimpas (paglosto knygą): Sužeista... Kieno rankų darbas? Kieno piktų minčių išdava?
Rūtamėta: Septyni šimtai septynioliktame jūs rašėte apie žmonių išmintį, valdove Patrimpai. Tikmėta, pacituok.
Tikmėta: Patrimpo sukurtas Žmogus išmoko perimti aštriąsias gyvūnų ataugas, ir net nemąstydamas susikovė su rykliu... Čia ketvirto paragrafo trečia eilutė.
Patrimpas: Su rykliu... Rykliai Pikuolio vandenyse neršia. Sausuma jie nejuda. Praleisk... Toliau.
Tikmėta: Radęs tyruose gyvatę, žmogus su ja kalbėjosi. Po dviejų bado mėnesių nusilpęs, žmogus norėjo pakeisti savo kūną. Gyvatė neleido jam iškeliauti, tardama, kad padės prisitaikyti. Savo nuodus jam atidavusi, gyvatė staiga virto ugniniu žalčiu ir pakilo į dangų. Perkūnas pasikinkė žaibą, o žmogus pasveiko.
Patrimpas: Žaibai... Ugninių gyvačių liežuviai... Ne. ne tai. Toliau. Praleisk.
Tikmėta: Sveikata tryško į pievas ir upes ir jose vis atsirasdavo naujų gyvybių. Žmonės išplito.
Rūtamėta: Toliau toliau, apie žmones...
Tikmėta: Tiesioginiai pirmažmogių genų perdavėjai norėjo sugauti Nuodingąją Gundytoją Barškuolę ir atiduoti Naujajai Laboratorijai...
Patrimpas: Rūtamėta, bėk į biblioteką ir surask man duomenis apie Naująją Laboratoriją. Aš tuoj ateisiu.
(Rūtamėta išbėga)
Tikmėta: Biblioteka. Raudonasis stalas. Avižiniai dribsniai su vaisiais, užpilti jogurtu. Tik 1 procentas riebalų...
Patrimpas: Delete (dilyt), Tikmėta.
Tikmėta: Kai degutas sienomis varvės, Pikuolis- požemio karalius atskubės!
Patrimpas: Backspace (bekspeis), Tikmėta!
(Tikmėta atlieka kokį nors neįtikėtiną judesį ir sustingsta. Patrimpas padeda knygą į vietą, užrakina spynelę, įjungia signalizaciją. Išsineša sustingusią Tikmėtą kaip skulptūrą).

7 scena

Adomėlis ir Ievutė Patrimpo rūmuose

(Pasigirsta tolimas griaustinis. Įeina vakai. Antanėlis svirduliuoja, pasirėmęs į Ievutės petį.)
Ievutė: Ar tebesisuka galva?
Adomėlis (apsidairo): Nuo tos perkūnijos ausyse dar šiek tiek spengia... Žiūrėk, kas čia? (eina prie knygos po gaubtu) Tokia pati, kaip mūsų bibliotekoje... Ievute!
Ievutė: Panaši į Pradžios knygą... Ji- po gaubtu, kaip muziejuje...
Adomėlis (dairosi): Vadinasi Pradžios knyga čia yra saugoma paties Dievo Patrimpo namuose!
(Staiga įsiveržia Patrimpas su abiejomis sekretorėmis. Tikmėtai prie šono mataruojasi baterijos. Visi trys šeiminykščiai stovi fechtuotojų pozose, laikydami rankose kaip rapyras ilgus plunksnakočius)
Patrimpas: Delete (Dilyt)!
Abi sekretorės (kartoja valdovo žodžius): Delete!
Adomėlis: Čia dabar kas? Kokia čia komedija?
Patrimpas: Izoliuok vagis!
(Tikmėta artinasi prie vaikų, mataruodama baterijas, Rūtamėta lyg boksininkas ringe šokuoja, taikydamasi pulti)
Ievutė: Adomėli, sakyk ką nors, daryk ką nors, mus tuoj sumuš...
Adomėlis: Ievute, situacija nevaldoma...
Patrimpas (lyg dirigentas mosteli savo plunksnakočiu, nusišypso): Adomėlis ir Ievutė... Tik ką apie jus skaitėme...
Tikmėta: Materializacijos trečias lygmuo septintoje dimensijoje.
Adomėlis: Ir mums labai malonu... hmm. Būk pagarbintas, Žemės valdove Patrimpai. (vaikai lenkiasi).
Patrimpas (sekretorėms): Auklėti teisingai.  Kas apie juos dar buvo rašoma?
Rūtamėta: Vejasi Nuodingąją Barškuolę.
Tikmėta: Pavyti, sugauti, uždaryti į narvą, atiduoti nuodus Naujajai Laboratorijai.
Adomėlis: Jeigu Barškuolė ras Žemės ženklą ir atiduos Pikuoliui jį kartu su dangaus ženklu, jos nuodai taps amžinai žudantys. Kur tas ženklas? Ar gyvatė dar jo nerado?
Patrimpas: Jis buvo aprašytas septyni šimtai... (supratęs artėjant nelaimei, sėdasi ir atsidūsta)
Abi sekretorės: ... septynioliktame puslapyje, kuris šiandien dingo.
Adomėlis: Dingo? Puslapis? Kaip?
Patrimpas: Išplėštas iš knygos.
Ievutė: Bet puslapis- tai dar ne ženklas, o tik aprašymas...
Adomėlis: Geras aprašymas lygus geram planui. Lyg žemėlapiui, pagal kurį randa lobius.
Adomėlis: O kopiją turite?
Patrimpas: Kopijavimo aparatas visada veikia.
Tikmėta: Aš kopijuoju tiesiai į užsakovo atmintį (Ievutė atsargiai apeina Tikmėtą).
(Tikmėta prideda delnus prie Patrimpo smilkinių, Patrimpas kalba lyg skaitydamas nematomą tekstą)
Patrimpas: Išplitę po žemės platybes jie apsigyveno olose ir kalnų keterose. Klajojo ir keitė savo pavidalus: spalvą, atstumą tarp akių, burnos plotį. Burnos ertmei užpildyti sėklos ėmė kristi iš aukštybių. Iš jų išaugo obelys. Obelys davė vaisių. Tie vaisiai tapo kasdieniu maistu jų kūnui ir dvasiai. Tai juk žmonės. Jie laiko obuolius savo rankose lyg žemės ženklus ateinančiam pasauliui...
Ievutė ir Adomnėlis kartu: Obuolys!
Ievutė: Žemės ženklas- obuolys!
Tikmėta: Jie daug žino...
Rūtamėta: Jūs tai žinote?
Patrimpas: Jau žino.
Adomėlis: Ar jis saugiai paslėptas?
Patrimpas: Ką reiškia paslėptas?.. Jis sode, kur ir turi būti... Taip taip (sunerimęs)... Rūtamėta! (ši pasitempia sakydama „klausau“) Tikmėta! (toji taip pat pasitempia) Pasiimkite apsaugos skafandrus ir pakvieskite Sodininką!
Rūtamėta ir Tikmėta: Supratome.
(jos išeina)
Patrimpas: Mano sekretorės pakvies Sodininką, kuris dieną naktį saugo Obuolį. Bet obuolio negalima palikti be priežiūros, tad jos abi perims budėjimą.
Rūtamėta ir Tikmėta (iškiša skafandrais uždengtas galvas iš užkulisų): Valdove, Sodininkas prašo jūsų paties pasirodymo jam, kitaip sako neis...
Patrimpas: Ateinu. Keista, ko jis šiandien toks atsargus... Minutėlę... Tuoj grįšiu kartu su Sodininku.
(Patrimpas išeina)
Adomėlis (išsitraukia šviesmečių akį): Na, šviesmečių akie, ar teks mums pagaliau tave išmėginti?..
Ievutė: Kai pamatysim gyvatę, nukreipk į ją šviesmečių akį, tada gyvatė negalės pajudėti...
Adomėlis: jeigu jos žvilgsnis susidurs su akies spinduliu... (išgirdęs ateinančius, slepia akį kišenėje)
(Ateina Patrimpas perrišta galva ir Sodininkas, kalbėdamiesi)
Sodininkas: Valdove Patrimpai, ar jūs taip manimi nepasitikite... budėjimą perdaviau jūsų sekretorėms. Dėkoju už suteiktas atostogas.
Patrimpas: Viskas gerai... Tai man pasirodė, kad tu manim nepasitiki... Kam reikėjo taip į  akis spiginti... Galvą skauda dabar...
Sodininkas: Aš jumis visada pasitikiu, valdove... ką jūs...
Patrimpas: Tai kodėl aš turėjau ten eiti tavęs... Ką, neužtenka mano žodžio?..
Sodinikas: Pavargęs aš, valdove...
Patrimpas: Vargšeli, tu gi neatostogavai jau du tūkstančius metų...
Sodininkas: Du tūkstančiai šešis metus, dešimt mėnesių ir septynias dienas (pagal vaidinimo datą), valdove Patrimpai.
Vaikai: Oho...
Patrimpas: Aš kažkoks pavargęs šiandien taip pat. Puikiai tave suprantu. Pasakyk, mielas Sodininke, šiems žemės gyventojams iš žmonių genties, ką tu veiki mano soduose.
Sodininkas: Šiaip tai kasdieną laukiu atostogų...
Patrimpas (keistai juokiasi): Šelmis tas mano sodininkas...
Adomėlis (Ievutei): Tinginys...
Sodininkas: Mano klausos aparatas veikia gerai... Ne tinginys, o tik labai pavargęs...
Ievutė (kumšteli Adomėliui): Atleiskite jam... O sakykite, ar Obuolys yra saugioje vietoje?
Sodininkas: Obuolys yra sode. Kurgi jam saugiau bebūti, jei ne obelyne?
Patrimpas: Saugiai. Sode. Sakiau gi.
Adomėlis (neištvėręs): Viešpatie!
Patrimpas: Klausau...
Adomėlis: Ne jūs... Sakau, Viešpatie, kokie jūs naivūs... Mes jau buvome Perkūno valdose, jūsų (Patrimpui) brolis neteko dangaus ženklo. Jį pavogė Nuodingoji Gyvatė Barškuolė.
Ievutė: Dabar gyvatė turbūt jau tyko žemės ženklo!
Sodininkas (nusijuokia): Ji niekada negaus jo...
Patrimpas: Vaikai, nurimkite, mes ne viduramžiais gyvename... Apsauga šiuolaikiška. Sodininke, nuvesk juos. Tepamato žemės ženklą ir ramiai keliauja iš kur atėję...
Sodininkas (nusilenkia): Bet aš nebeturiu veidrodžių naujiems turistams...
Patrimpas: Jie ne turistai, Sodininke. (slapta išlankstęs  pasižiūri į popieriaus lapą).
Jie yra iš materializacijos trečio lygmens septintoje dimensijoje.
Sodininkas: Aaa, na tai kita kalba, valdove. Bus aprūpinti. Eime.
(Vaikai ir Sodininkas išeina).
(Patrimpas užeina už pakylos knygai ir transformuojasi į Barškuolę)
Barškuolė: Štai ir sužinojau tai, ko trūko  717-ame puslapyje. Veidrodžiai! Chaaa, vaikiščiai... O tu, Patrimpe, seniai jau turėjai perleisti savo galias man. Ilgai aš laukiau šios dienos. Kas sekundę jaučiu kaip stiprėja mano jėgos. Jau suskaičiuotos žemiškų džiaugsmų minutės... Tu dabar tik rūbas, Patrimpe, tik gyvatės išnara... Cha- cha- cha...
(Gyvatė išbėga. Ant žemės nukritęs be jėgų lieka gulėti Patrimpas).

8 scena
Sodas. Sodininkas paduoda Adomėliui ir Ievutei veidrodžius. Pats taip pat pasiima veidrodį. Iš trijų pusių susėdę jie nukreipia veidrodžius į žūrovų salę.

Sodininkas: Na štai. Dabar tik truputį kantrybės ir, kaip sakiau, pamatysit tai, ką norite.
Ievutė: O kur sekretorės?
Adomėlis: Kur obelys? Sakėte, kad čia sodas...
Sodininkas: Sakau, kantrybės. Visi savo vietose. O jei sakiau, kad čia sodas, tai, vadinasi, ir yra sodas. Tik ne visi ir ne visada jį pamato.
Ievutė: Tai ką, galime ir nepamatyti?
Sodininkas: Na kokie jūs nekantrūs!... Juk daviau jums veidrodžius.
Ievutė (nesuprasdama žvilgteli į Adomėlį, šis jai liepia tylėti): Aaaa...
(Iš žiūrovų salės, užsidėjusios ant galvos skafandrus, ateina Rūtamėta ir Tikmėta- jas gali vaidinti kiti aktoriai, naudodami tuos pačius kostiumus ir skafandrus)
Ievutė: Matau! Matau vieną sekretorę...
Adomėlis: Matau abi!
Sodininkas: Na štai... Tikmėta eina sodo dešiniąja puse... Jos plaukai grakščiai sukelti į viršų... Skafandras pagamintas iš polestirolo... Padažytas akriliniais dažais...
Ievutė: Jos ką, mums madas demonstruoja?
Sodininkas: Nemandagu pertraukinėti pagyvenusius šioje žemėje 2006 metus žmones... Rūtamėta vilki grakščiu sportiniu kostiumu, pasiūtu iš nesiglamžančio sintetinio audeklo...
Adomėlis: O kur obelys, kur pagaliau tas Obuolys?
Sodininkas: Kantrybės...
(Sekretorės ateina į sceną, Rūtamėta išima dideliame popieriaus lape nupieštą obuolį ir išskleidžia jį priešais veidrodžius. Tikmėta apšviečia jį žibintuvėliu)
Sodininkas: Na štai... Ko tylite? Ką, ar ne obuolys?
Adomėlis: Obuolys... Bet...
Ievutė: Geras... Tai juk obuolio atspindys... O pats jis... nematerialus...
Adomėlis: Čia tai bent- nematerialus obuolys...
Sodininkas: Taip, vaikučiai... čia yra obuolys, kurį aš saugau jau virš dviejų tūkstančių metų be atostogų. Dabar mano pareigas perėmė sekretorės ir aš laisvas – iki to momento, kol Patrimpas palieps grįžti. Kiek truks mano poilsis, gyvatės gal tik žino... Ekskursiją pravedžiau, obuolį parodžiau, budėjimą perdaviau. Sudiev. Čiao (išeina).
(Sodininkas išeina, įeina Patrimpas- Barškuolė)
Patrimpas B.: Na tai jau, vaikeliai, viską pamatėte... O, sekretorės, šaunuolės, uoliai dirbote... geros mergaitės... Duokite man dabar tą obuolį... Aš pats pasaugosiu. Geras aš šiandien. O jūs palydėkite vaikus iš sodo. Tegul keliauja iš kur atėję. Dar atvilios čia gyvatę vagilę... chi chi...
Adomėlis: Valdove, keistai kalbate... Juk mes turime sugauti gyvatę... Kai ji čia pasirodys...
Ievutė: Mes čia liksime.
Patrimpas B.: Ne, ne... Jūs negalite čia pasilikti... Jus gali ta gyvatė įgelti... Juk jūs neturite kokių nors specialių priemonių jai pagauti...
Adomėlis: Anaiptol...
Tikmėta ir Rūtamėta (staiga pašoka): Tylėkit!
Patrimpas B.: Kodėl nutildėt? Akiplėšos!
Rūtamėta (pasikužda su Tikmėta): Valdove, atsisėkite patogiai, paiimkite į rankas veidrodį ir mes jums įteiksime Obuolį. Tik turite užsimerkti ir užsikimšti ausis.
Patrimpas- Barškuolė.: Ar taip visada darydavau?
Tikmėta: Tokios instrukcijos.
(Patrimpas B. atsisėda, užsimerkia, užsikemša ausis)
Rūtamėta: Vaikai, ar jūs žinote, kas čia?
Ievutė: Patrimpas... sakyčiau...
Adomėlis: Bet jei klausiate, tai gal kažkas ne taip?..
Tikmėta: Pasižiūrėkite į jo atvaizdą veidrodyje...
(Vaikai pažiūri ir aikteli)
Adomėlis (drebančiom rankom rausiasi po kišenes): Ievute,  aš tikrai jos nebijau...
Ievutė (staigiais judesiais traukia iš kuprinės rimbą, virves, maišą): Mes turime ją nugalėti...
Patrimpas- Barškuolė (pertraukia šnypšdamas): Niekas manęs nenugalės... nebijau aš jūsų vaikiškų ginklų, nei šautuvų, nei nuodų... Cha- cha, juk mano pačios nuodai tuoj užnuodys visą pasaulį... (pašoka ir klastingais judesiais bando pagriebti obuolio paveikslą ir veidrodžius, nuleidusi galvą, vengdama pažiūrėti į Adomėlio rankose laikomą šviesmečių akį).. Duokit šen, jūs kvailos nebegyvo Patrimpo sekretorės...
Rūtamėta ir Tikmėta: Nebegyvo? Valdove!.. Dieve Patrimpe, kur jūs? (kol jos stovi išsigandusios, Patrimpas- Barškuolė čiumpa iš jų rankų veidrodžius ir paveikslą su obuoliu)
Patrimpas- Barškuolė: Cha-cha-cha!.. Štai žemės ženklas jau mano rankose...
(Sekretorės šaukdamos: „Valdove“, išbėga)
Adomėlis (suradęs šviesmečių akį nukreipia ją į Barškuolės veidą): Žiūrėk, gyvate, žiūrėk, nuodingoji, į mūsų vaikiškus ginklus!
(Vos tik Patrimpas-Barškuolė pažiūri į ištiestą rankoje šviesmečių akį, sustingsta, pradeda rangytis, laksto į visas puses griuvinėdamas. Adomėlis sekioja jos žvilgsnį ištiesta ranka. Už kulisų sekundei užbėgusį Patrimpą B. pakeičia tikroji Barškuolė, perėmusi paveikslą ir veidrodžius.)
Adomėlis: Štai tau, klastingoji, vaikiškas mano ginklas...
Barškuolė (prarasdama jėgas): Tu... tu... tu turi... turi šviesmečių.... a... akį... (sustingsta užhipnotizuota. Adomėlis su Ievute prišoką prie jos ir atima jos nuodus- geluonį, pakabintą ant kaklo ar indelį iš po skverno...)
(Vos tik barškuolė sustingsta, ateina Patrimpas, lydimas laimingų sekretorių, visi trys kovotojų pozose)
Patrimpas: O Dangau, sugrįžo jėgos... (pamato sustingusią gyvatę) Štai Nuodingoji nebenuodinga gyvatė...
Adomėlis: Mūsų rankose- žudantys nuodai!
                                          (Griaustinis. ateina Perkūnas)
Perkūnas: Broli Patrimpai, tu šaukeisi Dangaus, ir aš atėjau.
Patrimpas: Ne kasdien taip nutinka, broli Perkūne... (apsikabina broliškai).
Perkūnas: žaibas Geltonas nenuleido akių nuo monitoriaus nuo tos sekundės, kai  Adomėlis su Ievute iškeliavo pas tave... Viską matėm. (rodo žemyn, į salės grindis prie scenos) Trimpe, matai, Pykis blaškosi...
(scenos apačioje praeina Pikuolis vydamas rimbu savo virėjas)
Pikuolis: Kur deguto uostytojai? Jūs man pasakysite, nenaudėlės...
Virėja I: Jie sakė, kad jūs bankrutavote, jūsų didenybe...
Virėja II: Girdėjau, kad kalbėjo apie diademos kopiją ir originalą... Kad... Kad...
Pikuolis (sustoja): Jie turi originalą... Na žinoma, Gyvatė, gavusi kopiją iš anksto buvo pasmerkta... Kur velniai nelabieji deguto uostytojai padėjėjai?
Patrimpas (Perkūnui): Perkusija, trinktelk koja, kaip pavasarį...
Perkūnas (Patrimpui): Mielai, Trimpi...
(trepteli, pasigirsta griaustinis, Pikuolis paleidžia virėjas,  o pats užšoka į sceną)
Pikuolis: Perkūne, Patrimpe... Štai ir aš, jūsų broliukas mieliausias... Na... Perkusija, Trimpe, aš gi nieko blogo šįkart nepadariau... (broliškai sveikinasi)
Patrimpas: Džiaugiuosi, kad Žemėje yra tokių vaikų kaip Adomėlis ir Ievutė...
Perkūnas: Ačiū jums visų dievų vardu, kad sustabdėte Nuodingosios Gyvatės šokį.
Pikuolis (atsidūsta): Vėl bankrotas... Na, atsinaujinti sveika...
Perkūnas: Naujoji Laboratorija pasiruošusi priimti Barškuolės nuodus.

(Pasirodo Mokslininkai iš
NAUJOSIOS  LABORATORIJOS. Aktoriai improvizuoja Barškuolės nuodų priėmimo ir pedirbimo sceną)

(Ateina Sodininkas valgydamas obuolį)
Sodininkas: Ko visi nutilot?.. Čia mūsų sodo obuoliai. Vaišinkitės.
Grįžau iš atostogų. Šviesos greičiu aplėkiau visą Žemę. Išragavau obuolius visam pasauly. Bet tik mūsų sodo obuoliai skaniausi. (visi vaišinasi)
Adomėlis: O kur tas... didysis atspindžio Obuolys?
(Visi dairosi, išsitraukia veidrodėlius ir nukreipia juos į žiūrovus)
(Iš salės galo skubėdama ateina Vadovė)
Vadovė: Kelkitės, kelkitės... Saulė pro langus skverbiasi, o jūs miegat...
(dingsta visi veikėjai, lieka tik Adomėlis ir Ievutė)
Vadovė: Užmigote bibliotekoje... Mokslininkai judu... Na, eikit pusryčiauti... Įsivaizduojate,  pusryčiams-  čeburėkai!
(Adomėlis ir Ievutė susižvalgo ir abu pradeda juoktis tuo pačiu metu; tuomet staiga nutyla ir įtariai vienas į kitą žiūri)
Adomėlis: Tik atvirai... Tu sapnavai...
Ievutė (pritariamai): Taip... Taip...
Abu: O-o... (išeina nustebę į skirtingas puses, atsisukinėdami vienas į kitą).
Pabaiga
2006-12-12 21:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-06 20:08
Darrrrka
o dabar ir petaką jau galiu duotizz.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-05 00:32
Darrrrka
aš žinok irgi dabar rašau pjesę :D
bet mano tai visiškai totaliai nesveika
su daug
orgazmiškų nesąmonių
o jau veikėjai
AŠ JUOS ĮSIMYLĖJAU
:DDDDDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-24 11:39
moletiskis
tai buvo galima parasyti proza. dialogas kam?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-18 18:51
Žilis
Atsiprašau- vaizdą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-18 18:50
Žilis
Matau vizdą scenoj,matau veiksmą - gerai 4+
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-09 23:31
Labanaktis
Graži, šilta pabaiga:) ....na tik stebuklų kiek per gausiai mano silpnai galvai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-06 21:55
Menelajas
Du pirmi gabaliukai ir man labiau patiko...Jei jau pradedi velti naujasias technologijas - galima jas išnaudoti iki galo. Nors kažin ar dangaus visuomenei priimtinas technokratinus kelias. Nors vaikų galvose manau galėjai pasimti daug idėjų iš fantazy žaidimų...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-20 16:11
Shadox
na va ir pradzios knyga paaiskinta :) trali vali nelabai ji sutampa su aprasytaja antrojoje kurinio dalyje. pastebejau netikslumu siokiu tokiu.
berodz sake kad gyvate negales judet bet ji blaskes :) na kovos ypatingos scenoje nepavaizduosi :) jei tuos veidrodzius galejo gauti turistai tai nemanau kad tai didele paslaptis. jei patrimpas ta knyga rase tai turi atsimint, jei pykolis patvirtino ta knyga tai turejo ja perskaityt nebent nori grizti prie holivudiskojo blogiecio idioto :) ir tt ir pan :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-18 13:51
matematinis nulis
silpnesnis gabaliukas už pirmus du... sakyčiau. Ta kova su krištolo akies ginklu... 13-mečiams  šiuolaikiniais, išpaikintiems žvaigždžių karų ir kitų ginklų tai turėtų atrodyti labai vaikiška, pernelyg paprasta - "nukreipei ir patvarkei", na gal aš pati nežinau ko noriu, bet man fejerverkų pabaigoje didesnių trūko... o pati koda - grįžimas į realybę iš sapno - neblogai, nors nėra labai originali, bet... :) Vis tik Patrimas silpniausiai pasirodė iš trijų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-16 17:29
Linuka
nu varna, kad driokstelėjai, tai driokstelėjai. perskaičiau visas tris dalis. įdomiai susiskaitė ir patiko. tik kliuvo patrimpo ala kompiuterasto įvaizdis. silpnos sekretorės, norisi aiškesnio jų dalyvavimo ir charakterių. reikėtų labiau nupasakoti, kas tie vaikiai Adomėlis ir Ievutė. skaitant tekstą labai sunkiai sekėsi mintį sugauti. čia grynai techninis dalykas: kitą kartą personažų vardus didžiosiomis raidėmis, remarkas aiškiau išskirti taip pat. skliausteliai nelabai padeda. tai va tiek :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-12 23:38
KartaisAš
Taip, suskirstyk i smulkiasnius skyrius, nes tie, kurie cia ateina pasiskaitineti, net nesistengs jo iveikti, o profesionalesni tai kramtys ilgai ir tai pabos., deja, bet ekranas turi tokia savybe - nuvargina akis. Taip sakau, nes ir as cia kazkada dedavau savo romanus is 1000sakiniu, bet ju niekas neskaite ir jie greitai atsidurdavo ismestuju sarase. paklausyk sio patarimo ir busi gerai ivertintas. man tekstas pasirode su ideja ir gana dinamiskas, kaip tokio pobudzio kurinys. tik labiau isigilink i pgre. minti ir tada bus galima parasyti tau 4. sekmes
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą