Dar nežinau savo tikėjimo

O būna kartais
lūpos neprasiveria:
pusiaukelėj
pasimeta prologai
ir išgaruoja
(lyg ir buvus)
išmintis kaip
dūmai iš
nepuoselėtų
aukurų,
telieka vėjas,
o gal viskas,
kuriems jau
nebereik pavidalų
ieškot.



Gerai, kad amžiuj
dvidešimt pirmam
nebaudžia niekas
vaidilučių
už
pareigas neatliktas,
nes būna kartais
norisi
nusėlint tykiai
tavo
krūtine
ir lūpom pastatyt
ant skruosto
nebevirpančią
šventyklą.