Rūkas – mano didelis švelnus žvėris

tingiai pakelia galvą
ir pažeme nuvilnija atodūsis
apklodamas grumstą smilgą ir akmenį
glaudžiuosi prie jo
(žinau jam patinka)
ir net nepajuntu kaip pradedu virpėti
kojos su žeme suauga
rankų nebejaučiu tik skruostai dega
lyg po pirmojo bučinio
kai lūpomis palieti
svajonės išsipildymo kraštelį o atrodo
kad atradai naują planetą
kur mylimojo alsavimas
ramybės žiedu sieloje skleidžiasi
tik mano didelis švelnus žvėris
suspurda ir dar stipriau apkabina
tarsi suprastų apie ką mąsto
mylinti moteris