Emigracijos labirintuose

(romano ištrauka)

Susitaikiusi su olandiška drėgme ir tūlu lietumi svetimoje žemėje, pasinėriau iešoti rimto darbo. Atsibodo skabyti pupeles pas ūkininką šiltnamiuose, kuris mokėjo gėdingai mažai. Ėmiau mindžioti firmų slenksčius. Mano nelaimei – be sėkmės. Kas čia dabar vyksta? Nieko nesuprantu. Visi dirba, o man nėra vietos po olandiška saule, išskyrus tik tarp pupelių. Ne pupelės – mano pašaukimas! Juk turiu legalų leidimą gyventi Olandijoje su teise dirbti, aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Olandiškai rašinėju beveik be klaidų. Plepu švepla olandų kalba sklandžiai. Tiesa. Švepluoti kaip tikrieji olandai nesiryžtu. Juokingai atrodo lietuvaitės emigrantės, norėdamos įsiteikti olandams, pabrėžtinai šnypščiančios olandiškai. Ne. Ne man visa tai. Lai mielieji oladai susitaiko su baltų kalbos šešėliu, prakalbus man olandiškai. Nusprendžiau niekada nešnypšti.
Kartą atsikrausčiusi į naują gyvenamą vietą, pasekiau olandų gražia tradicija. Jų jie turi aibę. Nupirkau didžiuliausią gėlių puokštę. Ji skirta ne mano draugei. Ne. Paskambinau į artimiausios kaimynės duris su geriausiais ketinimais.
– Goede daag. Ik ben Airida – jullie buurvrouw, * – ir plačiai švytinčia šypsena padaviau ištaigią puokštę.
Didelei nuostabai arogantiška kaimynė sausai atsakė:
– Sorry, ik begrijp je niet wat je zegt, ** – bet gėles paėmė.
Teko pakartoti sakinį iš naujo, tariant kaip pradedančiam kalbėti vaikui po skiemenį. Išdrožiau dar kartelį kaiminystės draugiškumo kalbą. Ji pabėrė kelias oficialias mandagumo frazes ir prieš mano nosį užtrenkė duris, sakydama:
– We moeten gaan straks eten. Dank je voor mooie bloemen. Tot ziens. ***
Vos spėjus palinkėti gero apetito, sumišus teko grįžti namo.
Tik daug vėliau suvokiau: olandai nepakvies kaimyno kavos puodeliui. Ir ne todėl, kad jis užsienietis. Ne. Paprasčiausiai gyvuoja nerašytas įstatymas olandų visuomenėje: laikykis atokiau nuo kaimynų, neįsileisk į per dideles bičiulystes! Kitaip prarasi privatumą ir ramybę! Ką jau ten kaimyno... Norėdamas olandas aplankyti savo tėvus, pirmiausiai telefonu kaip pas gydytoją užsiregisruoja vizitui iš anksto. Mama kaip didžiulio fabriko direktorė kruopščiai pasižiūri į savo agendą ir užsirašo dukros ar sūnaus būsimo vizito datą bei valandą.
Bet žmogus, gyvenantis emigracijoje, lanksti subtilybė, kaip tasai bambukas, kurio nė vėtros nenulaužia, nė ugnis pelenais nepaverčia. Išmokau priimti, nuryti ir suvirškinti šią keistenybę. Netgi pamėgau šį mums lietuviams svetimo ūgliuko visuomenės daržą. Pasitaiko ir Don Kichotų emigrantų, kovojančių su vėjo malūnais. Keistas tasai svetimas daržas, bet atradau jame gausybę puikių daigų, kurie džiugina. Kai neturiu nuotaikos pasileidžiu miesčiuko gatvelėmis, kurios kupinos besišypsančių olandų. Draugiškas nusiteikimas skirtas ir man, optimizmu žibančios praeivių akys, kartais net perdėtas aptarnaujančio personalo malonus dėmesys man, paslaugus prasilenkiančių žmonių šypsnių pasikeitimas, lengvas pokalbis apie mielus niekelius su gatvėje sutiktu praeiviu. Visa tai kaip balzamas vienišai emigrantės sielai.

Darbo biržoje jau kuris laikas įsiregistravusi kaip ieškanti darbo (ne tarp pupelių). Vis be vaisių. Kartą darbo biržos darbuotoja pasiūlė man pabandyti trijų mėnesių kursus „Kaip save pateikti darbdaviui“. O kodėl nepabandžius? Juk kursus apmoka darbo birža. Pasiraitojau rankoves ir pirmyn!

Grupė, kurią lankiau Roterdamo miesto centre, nebuvo didelė. Mūsų nevykėlių, kurie neturi sėkmės ieškant darbo, buvo 12 žmonių. Skandinaviškų bruožų pailgaveidis apyjaunis olandas vardu Janas nuoširdžiai vedė kursus. Susodino visus ratu, o pats docentas atsisėdo ant stalo ir ėmė laisvai maskatuoti nukarusias kojas. O čia tai demokratija! Laisvės apraiška. Docento pasitikėjimui nebuvo galo. Su sąmoju jis mums švietė kuklumu aptemusias smegenis kaip save vesti įsidarbinant. Netgi kaip negalima laikyti rankų ir kojų Janas begėdiškai pademonstravo. O pabaigoje pridūrė:
– Ir jokiu būdu neišsiduokite, kad jaudinatės! Jokių nagų kramtymų!
Visi prapliupome juoktis.
– Visų pirma turite spinduliuoti pasitikėjimu savimi. Jeigu jūs abejojate savo galimybėmis, tai kaip darbdaviui nesuabejoti jumis? Logiška?
Mes visi tyloje pritarėme docentui.
– Kita nerašyta taisyklė – jūsų apranga, draugai. Taigi, ateinate pas darbdavį į pirmąjį pokalbį tvarkingai apsirengę, susitvarkę plaukus, švarūs...

Ką jis čia tauškia niekus! Juk ir taip aišku. Bet kai vogčiomis užmečiau žvilgsnį į priešais sėdintį susikūprinusį jaunuolį, praplyšusiais džinsais, supratau, ką docentas turėjo omenyje.
– Pradėsime praktinius pratimus, – pagaliau po valandos sausos lekcijos pasiūlė mūsų „gelbėtojas“ nuo bedarbystės Janas.
Jis galvos mostu parodė į pirmąją eilėje sėdinčią pilnakūnę olandę vardu Lia, kuri turėjo išeiti į priekį, atsisėsti ant kėdės prieš mus visus ir išdėstyti savo sugebėjimus, gerasias savo asmenybės puses. Na ir pradėjo Lia rangytis kėdėje, vardindama savo talentą gaminti maistą. Vienu metu taip energingai atsilošė kėdėje, kad toji susverdėjo. Lia vos nenukrito nuo jos. Grupė vienbalsiai garsiai nusikvatojo. Negražu, bet nesusilaikiau ir aš.
– Taip. Gerai, Lia. Ačiū, tau už bandymą. Ne taip jau blogai, tik... Kas galite iš grupės pasakyti Lios klaidas? – draugiškai paklausė docentas.
Arabų kilmės garbanotasis Ali, drąsiai pakėlė ranką ir, nesulaukęs docento pritarimo, ėmė greitakalbe, laužyta olandų kalba berti:
– Ze is niet rustig. Bijna gevallen van de stoel****.
Auditoriją pripildė skardus kolegų juokas.
– Nesijuokite! Ateis ir jūsų eilė pademonstruoti savo sugebėjimus, – tvirtai nutraukė mūsų juoką docentas.
Lia išraudusi kaip stabo ištikta sėdėjo nejudėdama, nudelbusi žvilgsnį į grindis.
Ne ką geriau pasirodė ir patsai Ali. Dar truputis ir jau būtų pradėjęs kramtyti nagus. Negana to, vargšelis iš susijaudinimo tiek ėmė intensyviai mirksėti, tarsi sugedęs šviesaforas. Netgi prakaito lašeliai išsimušė kaktoje.
Pagaliau atėjo ir mano eilė. Kaip tikra lietuvaitė ėmiau demonstruoti savo dorybes – kuklumą:
– Laisvai kalbu vokiškai, bet darau kartais rašybos klaidas. Dirbau žodžiu ir raštu vertėja, bet mažoje firmoje. Baigiau ekonomiką ir dirbau vyr. buhaltere, bet man ne prie širdies šis darbas...
Pyliau kaip žirnius savo dorybes viešai ant stalo ir buvau patenkinta savimi. Juk pasakiau nuoširdžiai tiesą. Tad darbdavys supras, jog esu sąžininga darbuotoja. Pabaigusi prisistatymą, patenkinta klausiamai žvilgtelėjau į docentą.
– Ačiū, Airida. Vertėjavai – puiku. Administracinį darbą dirbai. Gerai. Taaaip... Ar tu, Airida, darbdavio vietoje priimtum į savo firmą tokį žmogų po tokio prisistatymo? – draugiškai paklausė docentas ir pasitaisė nuo nosies smunkančius akinukus.
Supratau, kad kažkas ne taip. Ėmiau mykti, vos susilaikiau, nepradėjusi maigyti nertinio rankovės.
– Kas nors ne taip? – paklausiau naiviai, pasijutusi kalta.
– Kokios savybės privalomos buhalteriui?
– Sąžiningumas, stropumas, atidumas, punktualumas... – vardinau be atsikvėpimo.
– Šaunu! Teisingai. Tad kodėl savo prisistatyme, Airida, neišvardijai šių savybių, užtikrinančių tau darbo vietą? Gal, Airida, tu jų neturi?
– Žinoma turiu!
– Ir dar. Kam reikia to „bet“ kiekvieną kartą, kada vardiji savo sugebėjimus? Abejoji savimi, savo darbo kokybe? Tad ko tikiesi iš darbdavio? Manai jis tau patikės darbą, kada tu taip akivaizdžiai abejoji tuo, ką darai, ką moki, ką dirbai?.. Airida, supratai esmę?
– Supratau. Štai kur šuo pakastas.
– Kas šunį pakasė? Apie ką tu čia? – šyptelėjo docentas.
Grupiokai nulydėjo jo klausimą smagiu juoku.
– Tai pažodžiui išverstas lietuviškas išsireiškimas, – apgyniau savo išradingą lietuvių kalbą.
– Airida, bet tu gyveni Olandijoje, nori rasti darbo Olandijoje. Tad leisk tau duoti draugišką patarimą: nepamiršk naudoti olandiškus išsireiškimus.
– Ačiū, –  nuoširdžiai padėkojau.
Tik dabar „užsidegė“ mano smegenyse žalia lemputė ir suptarau savo nedarbingumo priežastį.

Taip kartą per savaitę ištisus tris mėnesius mus „minkė“ kaip tešlą duonai kepti. Mokė kalbant žiūrėti tiesiai į akis, sėdėti laisvai, kalbėti apie save ir savo sugebėjimus teigiamai. Nemaniau, kad taip sunku kalbėti apie save teigiamai. Sudėliočiau puikią savikritikos kalbą ilgą kaip pasaka be galo. Bet pateikti save teigiamai? To man per daug. Vėliau supratau kokia charakterio savybė mus visus čia grupėje susirinkusius vienijo. Mes visi puikiai mokėjome save niekinti, sumenkinti savus sugebėjimus, bet sunkiai sekėsi išvardinti dorybes. Vis ta prakeikta savikritika ir per didelis kuklumas.
Iš kur tai pas mane atėjo? Prisiminiau vidurinėje mokykloje kaip pažeminančiai įkando žodžiais mane biologijos mokytoja. Užmiršau vieną žmogaus skeleto kaulo pavadinimą. Na tą, kuris prie kaklo ir sudaro erotišką duobutę. Ypač gera, kai ton vieton pabučiuoja mylimasis. Bet biologijos mokytoja ne tai norėjo išgirsti, o sausą kaulo pavadinimą.
Kaip baisiai nužemino klasioką Arūną šeštoje klasėje. Pastatė mokytoja jį prieš visą klasę, ir gėdijo kaip paskutinį nevykėlį, nes jis ir vėl pamiršo užsirišti pionierišką kaklaraištį. Arūno kaklaraištis visuomet tūnodavo suglamžytas kelnių kišenėje. Tokia sistema skiepijo nepagarbą sau, kritiką sau, baimę, o ne pagarbą autoritetams.
Mokinio orumas buvo trypiamas pedagoginiais tarybiniais metodais, užmirštant paprastą tiesą: mokinys – asmenybė.




*-        Laba diena. Aš esu Airida – jūsų kaimynė.
**-      Atsiprašau. Aš nesuprantu, ką tu sakai.
***-    Mes tuoj turime valgyti. Ačiū už gražias gėles. Iki pasimatymo.
****-    Ji nerami. Vos nenukrito nuo kėdės.