Negrįši

Viskas bus taip pat. Vėl saulė       
Praplėš nakties bures ir savo 
Eldijom nuspalvins rytą.         
Vėl kėdė susiries su stalu,       
Kol rašysi nespalvotus             
Sapnus, o rašiklis striginės   
Kaip ir kiekvieną liejimo   
Savęs popieriun akimirksnį.

Taip pačiai tave stebės tos
Nevikrios akys iš paveikslų,
Kurie nusvirę nenori 
Atsitiest, ir pirštu brauksi per 
Veidrodį dulkėtą, plačias   
Palanges, užlietas riedančios 
Dienos sužvarbusių šviesų. 

Ir vėlgi išeisi temstant į
Jau vakarėjančias rankas, 
Tavo mūzos versis žvaigždėm nuo
Girtusio vėjo dvelkimo. 
Taip pačiai tylėsi, kai naktis 
Rinks išmėtytus šešėlius   
Nuo ešafotų slidžių kraštų. 
Tik daugiau  nebeparneši 
Žydrų fasadų ir švintant
Negrįši nešinas rytu.