Paplūdimys

Aš esu Lukrecija. Mano namai – Tenerifas. Paplūdimiai. Idegę berniūkščiai šlapiom smėlinom trumpikėm zuja aplink. Gražios tamsiaodės moterys, išsitiesusios ant didžiulių rankšluoščių, tepasi kūnus aliejais. Pro tamsius akinius jūra atrodo kaip lygus vos vos siūbuojantis metalinis paviršius. Žmonių balsai – moterų, vyrų, vaikų – sumišę virsta į beprasmį paukštišką kuždesį. Jūros ošimas. Už poros žingsnių vyras lipdo smėlio skulptūrą – krokodilą. Dailina uodegą ir žvilgčioja į mane per petį. Krokodilas milžiniškas. Eidami pro šalį, žmonės meta monetas į šalia patiestus jo pilkus marškinius. Užsimerkiu. Saulė kepina odą, girdžiu, kaip skambčioja monetos.

Iš jūros ateina vaikas. Tiesiai į mane. Šlapias, matau, kaip jo kūnu kaip prakaitas varva sūrus jūros vanduo. Kilsteliu akinius – brenda per paplūdimio smėlį, jau galiu įžiūrėti apgamus. Apima delnais mano blauzdą ir žiūri tiesiai į akis. Pakvimpa druska. Veidas. Vos užsimerkus jį pamirščiau, lyg apskritai jo nebėtų arba jis būtų visi matyti veidai – sapnuose ar paplūdimio knibždėlyne. Mano sesers, vyro, lipdančio krokodilą veidas, jaunų mergaičių, berniūkščių arba mano pačios – paliesčiau ir subirtų lyg sausas smėlis.

- Pasiklydai?

Vaikas linkteli.
Aš dairausi aplink, į vakarą paplūdimys tuštėja. Vyras mažučiu kastuvėliu skaptuoja iltį. Man skauda akis. Veduosi vaiką namo. Jis klusniai seka iš paskos, žingsniai sutampa – tarsi eitų tik vienas iš mūsų. Į visus mano klausimus jis atsako linktelėjimu. Aš daug neklausinėju.

Sesuo barasi. Žiūri į vaiką piktom juodom  akim. Segasi milžiniškus sidabro auskarus ir trinktelėjusi durim nukaukši gatve žemyn. Auskarai skambčioja. Tolumoj muzika. Vaikas sėdasi prie lango, veidu į jūrą ir ištuštėjusį paplūdimį.

- Kaip dykuma.

Sako ir atsisukęs šypsosi. Aš linkteliu. Kratau smėlį iš batelių. Galvoju apie vyrą, galvoju, kuo bus smėlis rytoj. Pažiūriu į vaiką ir, suėmus savo ilgus juodus plaukus į kumštį, pravirkstu. Saulė didelė, raudona, per visą langa. Lyg būtų labai arti. Nusileidžia. Tą naktį nieko nesapnuoju.

Pramerkiu akis. Virš manęs palinkęs vaikas. Sunėręs rankas už nugaros kaip senis.

- Ar aš graži.

Klausiu.

- Kaip dykuma.

Jis pasakoja apie moterį ir kitokį smėlį. Bekraštį. Paukščius ir saulę. Pasakoja godžiai, lyg gerdamas, lyg būtų labai ilgai tylėjęs. Virpu. Trinkteli durys. Grįžta sesuo. Pasidaro kavos ir įsikniaubia į seną laikraštį. Ji kvepia jūra ir tyli. Mes išeinam į paplūdimį.

Moterų kūnai blizga aliejumi. Vidurdienis. Saulė spigina, aš kažkur pamečiau akinius. Vyro paplūdimy nebėra. Krokodilas iširęs – smėlio krūva. Berniūkščiai suka ratus aplink.

- Kur jis?
- Chuanas?
- Chuanas.

Jie trūkčioja pečiais, vienas apsilaižo suskirdusias lūpas ir, bedęs pirštu jūros pusėn, nubėga link ledų vežimėlio. Vaikas lygina smėlio krūvą, draiko į šalis – tarp smilčių blyksteli moneta. Saulė virš galvos.

Sėdim šalia vienas kito – mano kojos šąla, apkastos smėliu. Vaikas pakyla ir eina, tolsta. Nedvejodamas, tiesiai kaip ir atėjo. Prieš mane – jūra. Oras viena druska. Graužia gerklę.  Aš nebežiūriu į vaiką.  Horizonto raudonin kaip kulka sminga paukštis. Su pirma banga – akyse vanduo – akyse smėlis.