Sekmadieniais

Sekmadieniais
sulig žingsniu
klupteli prie vartų
moteris
jos ankšti bateliai
išsiriečia visu padu
nepatogiai raudoni
kaukši aidui
atsimušus šiltais
skruostais į save
krūpteli--

prisėda nespalvotais
tramplinais veidu
į šiaurę:
su Tėvu trys pirštai
siekia praėjusios
vasaros tarp antakių
su Sūnumi žemyn
kreivais vėjais staugia
žaizdos nuodėmių
nuplautos ir
Šventąja Dvasia pečiais
kitų paleistos vis
nesugautos ašaros
rieda drėkindamos
lūpų plyšius-
kraujuodamos--

esu kalta
esu kalta
esu labai kalta

Sekmadieniais
jos plaukai tvirtai
supinti - slepia gėdą
baltom panagėm
bet mintys sutaršytos
plevesuoja išduotos
dėl alkio pražūtingo-
sielos - Viešpatie, tesėk!

bet tik tark žodį
ir mano siela
pasveiks

kaip džiūstantys
kryžiai traška
juoku springdami
taip pėdų nepaliko
tas trumpas apsėdimas
triukšmu sukaltas
iš lentų tavo namo--

palinkėkit vieni
kitiems ramybės

Sekmadieniais -
penktai saulei prieš
Kalėdas kraunant
mantą į aušrą
kai jos vis dar tamsiu
paloviu sėlina baimė
traškendama sapnus-
ji pabunda
išpilta prijaukintų minčių
pabunda
ir prisimena

vaikystėje
norėjo būti
kunige