Pro rakto skylutę

Pekla težino, kurioje iš jos seserų
pernakt tūnojo šis katinas,
kokie šiauriai Jį atrideno čionai,
prie mano tvoros šiaurinio kampo,
prie kurio ir rikiuojasi valkatos.

Kaip tik dabar,
sulipusi ir išpešiota uodega
meilinasi mūrinėms barikadoms.

šmurkšt –

Jis jau mano kieme
ir krypuoja link smėlio dėžės:
išmindo braškes, nulaužo žirnių daigus,
galų gale, įsiropštęs smėlio dėžėn rausia.
Kaip Jis drįsta! Ji juk mano!

rausia – tupia – matuoja
rausia – tupia – matuoja..

Patupėjęs kiek ilgėliau,
palieka priminimą apie save
ir išeina per pietinį tvoros kampą.

Po velnių! Nerūpi man katinai,
tik įdomu juos stebėti.
Žinau, jog ir mane taip stebi
vakarais.
Ir aš palieku šį tą atminimui.



2006-04-09, maršrutas Klaipėda - Vilnius