Sutru(m)pinti kadrai

sakytum, kad tik
prismerkę pagauna
balandžių kojelių raudonį
ir pietryčių vėją nešiojas
už nugarų tyliai
įkalinę žiemišką dangų
viršūnėj stogų


nelyg atvirukus
ir mes atvirukai dvejojam
ir dingstam kažkur nerasti
nutylėti
kone


mat viskas
tik užsimerkus
nurieda žemyn
net nespėjus įtarti
kaip lengva
priversti sušokti pasaulį
trumpus menuetus dienoj