Kaip gera nubusti

Kai vienuoliktą pilnaties
vidurnaktį visiškai nardinies
Mėnesienon
ir niekas nerūpi:
nei skaičius-
  nei erdvės matmuo-
nei forma...
Išplaukia apsunkę atodūsiai dūmais
taip jaukiai.
Taip beprasmiškai ir
betiksliškai...
bet jaukiai.
Slampinėji senamiesčiu
ardydama
ritmą be
  takto.
Tolygiai kvėpuoji
su saulėlydžiu. - -

Kaip gera nubusti.