Vegetaras

- ... o kas tas dėdė Jaronimas? - paklausiausiau mamos.
- Ai... na... toks dėdė, - valydama ką tik išplautus indus tarė mama. - Anksčiau, man rodos, tris kartus pas mus lankėsi, bet tu dar visai mažiukas buvai, neatsiminsi.
- O kodėl kai paaugau nebeatvažiavo?
- Ai... kad jis durnas biskutį, sūneli.
- Durnas?
- Nu. Psichuškėj gulėjo, ar kažkas panašaus.
„Geras! - pagalvojau, - Turiu durną dėdę! Eina sau! Ką su juo reikės veikti kai atvažiuos? Jis, turbūt, neprognozuojamas. Jei muštis pradės? „
- Ir dar, - išgirdau mamos balsą. - Jis vegetaras.
  Man ištįso veidas.
- Vege... kas?
- Vegetaras. Vegetarai- tai tokie žmonės, kurie mėsos nevalgo.
- Kaip suprast? Visai nevalgo?
- Visai.
- Tai ką jie tada valgo?
- Daržoves.
- Ir viskas?
- Na, grūdus dar visokius, vaisius: obuolius, kriaušes... duoną, batoną.
  Žiūrėjau į mamą ir niekaip negalėjau patikėti, kad tai ką ji sako yra tiesa.
- O tai kotletai, karbonadai...
- Ne.
- Ne?
- Ne.
- Tai kaip?... Jis susitarkuoja burokėlį, įsipjausto svogūną, atsiriekia duonos ir valgo? Taip ir... valgo?
- Turbūt, nežinau tiksliai.
- Tai, matyt, dėl to jį ir paguldė į psichuškę, - reziumavau linguodamas galvą.
- Gal, bet nemanau.
  Atsisėdau ant taburetės.
- Bet, mama, palauk, o tai... bet kodėl jis tos mėsos nevalgo?
- Biesas žino. Gal jam neskanu. Sužiūrėsi kas durniui į galvą šauna.
  Įbedžiau akis į grindimis ropojančią musę.
„ Gal tikrai mama teisingai sako, sužiūrėsi kas durnam į galvą šauna. „
Bet dėl šventos ramybės paklausiau:
- Mama, o vegetarais tampa tik kvailiai arba buvę kvailiai, taip?
- Na ne, nebūtinai, - nutęsė mama. - Vegetaru gali būti ir prezidentas, ir koks nors elektrikas, ir agronomas pilnai gali būt.
- Tikrai? - net paspringau iš netikėtumo. - Aš galvojau, kad būti vegetaru, na tai, kaip kokia komplikacija. Kai praeitą žiemą sirgau gripu, pameni, paskui išsivystė sinusitas, ir kai apsilankėme pas gydytoją, jis pasakė, kad tai gripo komplikacijos padarinys.
- Ne, sūneli, būti vegetaru, na... tai tam tikras gyvenimo būdas.
- Toks pat kaip būti agronomu arba elektriku?
- Nevisai. Už buvimą agronomu arba elektriku mokami pinigai. Už mėsos nevalgymą - ne.
  Vėl nuleidau galvą. Įprastiniai vertinimai, rodos, neteikė jokių vilčių suprasti šį painų reiškinį.
- Aš nesuprantu. Tai gal juos kas verčia nevalgyti mėsos?
-  Ne, aš gi sakau, jie taip gyvena laisva valia.
- Negaliu patikėti, - pasakiau ir išėjau į lauką, nes jau gerą dešimtį minučių spaudė pūslę. Besišlapinant man iškilo dar vienas labai žemiškas klausimas. Greit užsisegiau kelnes ir strimgalviais įsiveržęs į kambarį riktelėjau:
- Mama, o ką tu dėdei Jaronimui valgyti padarysi?
- Aš jau padariau. Kugelį iškepiau.
- Kugelį... - nutęsiau palaimingai. Mane užliejo keista pasitenkinimo ir gerumo banga. Atsisėdau ant taburetės, atsirėmiau į stalo briauną, susimečiau kojas ant kitos šalia stovinčios, susinėriau rankas už galvos ir įsisvajojau: kaip atvažiuos dėdė Jaronimas, kaip peržengs mūsų namų slenkstį, atsisės už stalo ir mama patieks jam šiltą kugelį su didžiuliu, baltu grietinės ledkalniu. Kaip po pietų mes išgersime mėtų arbatos ir aš nusivesiu jį parodyti mūsų burokų lauko, plačiabrylių gūžinių kopūstų, morkų, krapų, agurkų ir cukinijų lysvių. Pievos nerodysiu. Pievoje ganosi karvės. Dėdė Jaronimas, gali ne taip suprasti. Dar pamanys, jog provokuoju arba negerbiu jo, laisva valia, pasirinkto gyvenimo būdo.
- Kaimynka mūsų, - išgirdau mamą. - nu šitagi, ruskė, pijokė, kur iš sibiro atsikraustė...
- Lena, - leptelėjau svajingai.
- ... aha, ji po šienapjūtės, kai pabaigtuves šventėm, pasakojo mūsų tėvui, kad sibire šamanai ir šamankos irgi vegetarai. Mėsą valgo tik kartą gyvenime, kai pajunta kad mirs. Jie tada išsiverda, net neišsikepa, o išsiverda, nesūdytame vandenyje, briedžio raumenį, paskui, lygiai taip pat nesūdytą suvalgo ir... numiršta.
- Žavu, - tariau paskendęs žaliose svajose.
- Aš dabar pagalvoju, net juokas ima. Kugelyje yra truputis kiaulienos spirgučių, - mama trumpam nutilo. Lyg per miegus išgirdau ant virtuvinės spintelės dedamos lėkštės garsą. - O jeigu ir jis kaip tie šamanai.... Tikrai nebūčiau dėjus, bet tėvas, pažįsti gi mūsų tėvą, kad pradėjo bliaut: „ Nevalgysiu be mėsos, eikit visi šikt! „ Jėzau, po gėrimo vakarykščio piktas kaip širšė. Teko biskelį įdėti. O Jaronimas, pagalvojau, nepastebės, - mama ir vėl trumpam nutilo. - Bet neee, šamanai, pasak Lenos, nuo gimimo mėsos nevalgo, Jaronimas tik kokius septynis metus.
  Čia mano žaliuojančias svajones ištiko purvinas ruduo.
- Miršta nuo mėsos?
- Kad tai tik girtos bobos pezalai... greičiausiai.
-Taip manai?
- Greičiausiai.
- Greičiausiai ar esi įsitikinus, mama?
- Esu įsitikinusi, - kiek suirzusi, jau pakankamai piktai atrėžė mama. - Nieko jam neatsitiks. Suvalgys ir nepajus. Kaip ir visi seniai.

  Kai pagaliau atvyko dėdė Jaronimas ir atėjo pietų metas, mama iš orkaitės ištraukė didžiulį, raudoną puodą su vaisių natiurmortais šonuose, ir kai jį atidarė, vietoj prakeiktųjų spirgučių, užsimaskavusių dorojo kugelio masėje, išvydo tris gerai iššutintus pašarinius runkelius. Mama pažvelgė į mane, o dėdė Jaronimas pagyrė ryškią, išsyk krintančią į akis, puodo spalvą.