II

po vieną vandenį išskirsčiau upėms
jos visos sutekės viena vaga
naktim kai sienos tyliai serga

mano nepagydoma liga apverkiamos
nebylios nuojautos užuojautos
užukampiai ir miesto dalys

kuriomis prabėga mano siela
juodašilke čadra prisidengus
neužkabinu skvernais palangių aštrumos

prabyla visos mano žaizdos į upes
į stigmas į raudas po kojom
remiančiom žalias akis į saulę

trapių lašų nespaudžiamų į delnus
suliejusių į vagą savo kūnus
aprauda vakaro raudonis

aprauda ir mano nuojautas
išplėšusias vinis iš kryžių tyliai
oriai suteka atleisdamos į dievą