
Kai ieškau paslapties – imu į rankas detektyvą. Nustebau perskaitęs šią knygą. Įdomiai vystosi veiksmas ir neįspėjama pabaiga. Jau knygos pradžioje įvykstanti žmogžudystė nėra vienintelė. Kažkas eilinį kartą neapskaičiavo Puaro galimybių. Šį kartą kažkam tai sėkmė. Vidury knygos skaitytojui pateikiama daugybė bylos faktų ir išvedžiojimų. Keista, bet maždaug nuo tos vietos visą laiką atrodo, kad nusikaltėlis žinomas. Klystate. Iki pat paskutinių knygos puslapių absoliučiai neaiški pabaiga. Veiksmą labai pagyvina savimi perdaug pasitikintis seklys Žiro, kuriam kelia juoką Puaro išvaizda, metodai ir požiūris į gyvenimą. Įžeistas Puaro net susilažina ir taip nubaudžia savimylą. Dar vienas intriguojantis momentas, ir įdomus Puaro požiūris į tai, – draugo ir bendražygio Artūro Hastingso išdavystė. Tikrai labai neblogas detektyvas.
2006-02-23 00:15
Patinka leist laiką skaitant detektyvą. Bet A.K.Doilis kažkodėl mane žavi labiau.
2005-09-08 22:47
Kadais skaičiau daug Agatha Christie detektyvų. Tačiau jie kažkokie visi vienodi savo siužetu, jo eiga ir knygos struktūra, nors ekscentriškasis savimyla Hercule Poirot visada mane žavėjo savo nekasdienišku elgesiu ir pažiūromis...:)
2004-07-07 23:15
Agata Kristi... skaičiau tik „Kreivas nameliūkštis“... patiko ;) gal daugiau reikėtų paskaityt? ;)
2004-03-24 12:46
skaičiau tą knygą, kaip ir daugelį kitų Agatos Kristi detektyvų. Ir kas nervina, kad Puaro visada laimi, o skaitytojas visada lieka kvailio vietoj, kaip koks kapitonas Hastingsas. Ir vis dėlto detektyvą gera skaityti.
2004-03-23 23:46
nemegstu agatos kristi...