Žilio moteris

Jos vardas Eliza, bet esu beveik šimtu procentų tikra, kad skaitytojas to neprisimins. Todėl, kad ji yra tiesiog Žilio moteris. Beje, viena iš dviejų Žilio moterų. Toji, pas kurią grįžtama papietauti. Ir pasikalbėti. Apie tą kitą.

Visas Elizos gyvenimas sutvarkytas pagal Žilio kalendorių. Visas Elizos gyvenimas — Žilio laukimas.

Žilis bus čia jau po kelių minučių: Eliza — tik bejėgis kūnas, sugniuždytas švelnumo, tirpte tirpstantis iš ilgesio. Ji vienas laukimas.

Tokią knygą galėjo parašyti tik moteris. Tik moteris gali suprasti ir taip vaizdingai perteikti kitos moters veiksmų ir mąstymo alogiškumą. Visą gyvenimą kovoti dėl vyro, įtikinėti, kad esi šalia, ir tada, kai varžovių nebelieka, pasitraukti? Kaip neprotinga, ane?

„Labas vakaras, Liza.
Labas vakaras, Žili.
Vakarienė jau gatava?
Taip, gali jau sėsti valgyti. Tu mane myli, Žili?
Ne, Eliza. O tu, Eliza, ar mane myli?
Aš nežinau, Žili.”

„Žilio moteris” — kaip tik tokia „neprotinga” knyga. Šilta, kupina meilės ir begalinio atsidavimo. Nors Elizai meilė ir yra tas begalinis atsidavimas.